Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti

Dienoraščiai

2012 Rugsėjis


17
gravitacija (2)

2012 Liepa


04
DIPTICHAS

2012 Birželis


22
!sveikinimas (4)

2012 Kovas


06
Marvidas (6)

2012 Sausis


11
daina (1)

2011 Gruodis


05
moteraitės

2011 Lapkritis


01
po velnių, Egle, tu gražuolė! (47)

2011 Kovas


29
keramika (9)

2011 Sausis


20
=] Šypsnis atminties vardan (15)

2010 Rugpjūtis


23
=]pokštai (16)

2009 Lapkritis


23
skiriu būsimąjai (30)

21
Keičiu, nifa(ptiu nika) ! (18)

2009 Gegužė


14
mirtis laidotuvėse (10)

02
...dienis (7)

2009 Kovas


27
grafitas + bangiete (6)

2008 Gruodis


16
lėlės + ausims (3)

03
rūkymas nebežudo,] (115)

2008 Spalis


23
prezervatyvų reklamos (51)

12
nepaliekanti ausu daina + metras klipu=] (37)

2008 Gegužė


02
albumas (92)

2008 Balandis


06
jAUSMINGAS kLIPAS (32)

06
Kazino (74)

2008 Sausis


19
...LABAI KRUOPSHCIAI APSVARSTYK AR TAI KA LAIMESI ATLYGINS TAI KA TEKS PAAUKOTI... (117)

2007 Rugsėjis


09
Eksponatas (62)

2007 Liepa


23
pasiplaukiojimas (26)

2007 Birželis


18
žaislas (16)

2006 Kovas


03
startas į pavasarį (169)

2006 Vasaris


02
man reiški (80)

01
Grįžtu į tiesą (47)

2006 Sausis


30
Senas irc vėjas (140)

17
tapetai (204)

2005 Spalis


22
pasaka (16)

2005 Rugpjūtis


27
Šis tas apie rudenį (74)

26
Pas draugus į Kauną (135)

2004 Rugsėjis


03
+ mano psichozė (33)

2004 Gegužė


14
dabar (16)

2004 Kovas


25
jausmas Ramintai (43)

14
esu juodraŠtis (16)

2003 Rugsėjis


26
visgi lieku laisvas:) (18)

22
laiškas Kristei (19)

17
ar pasidalintum liūdesiu su visu pasauliu? (32)

07
Restartuojuosi vėl į bangą (19)

2003 Liepa


13
nenuleidziantis.. tarkim ranku:) (13)

12
vis dar tebeieshkantis:) (42)

11
tevo atgaila (42)

10
ieshkau gal but butent taves:) (22)

09
ATOSTOGOS (21)

2003 Birželis


23
savižudybė (22)

22
nesekmingas kabinimas (27)

21
sielos šneka eileraštyje (skirta gabcytei) (8)

19
30 Seconds To Mars (134)

16
rytoj busiu laimingas (10)

15
pratesk:-] (3)

14
Patarimas (21)

13
matytos keistenybės (9)

Visi autoriaus dienoraščiai


Skaityti dienorat RSS formatu
Kas yra RSS ir kaip j skaityti?

pasaka

Paskelbė: marvas, paskelbta 10-22 15:00, vizitų: 747, komentarų: 16 .

http://katekizmas.group.lt/text/coelho/alchemikas.htm


Paulo Coelho


----------------------------------------------------------


----------------------

O Alquimista / ALCHEMIKAS
Editora Rocco Ltda, Rio de Janeiro, Brasil
Verte Ruta Knizikeviciute


----------------------------------------------------------------


----------------

Skiriu A.J.,
Zinanciam Didziojo
Kurinio paslaptis ir mokanciam
Jomis pasinaudoti

Jiems keliaujant toliau,
Jezus uzsuko i
viena kaima. Ten viena moteris,
vardu Morta,
pakviete ji pavieseti.
Ji turejo seseri, vardu Marija.
Si, atsisedusi prie Viespaties
koju, klausesi jo zodziu.
Morta buvo susirupinusi visokiu
patarnavimu. Ji stabtelejo ir
pasiskunde: "Viespatie, tau
nerupi, kad sesuo palieka mane
viena patarnauti? Sakyk,
kad ji man padetu".
Taciau Viespats atsake:
"Morta, Morta, tu rupiniesi ir
sielojiesi daugeliu dalyku, o
reikia tik vieno.
Marija issirinko geriausia dali,
kuri nebus is jos atimta".

LK, 10, 38-42

Prologas
Alchemikas paima i rankas knyga, kuria jam atnese kazkas is karavano. Leidinelis be virselio, taciau jis netrunka nustatyti autoriu: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, uzkliuva uz Narcizo istorijos.
Alchemikas zino legenda apie Narciza - grazuoli, kuris kiekviena diena ateidavo prie ezero geretis savo atspindziu vandenyje. Visiskai apkeretas savojo grozio, syki jis ikrito vandenin ir paskendo. Toje vietoje isaugo gele, kuri buvo pavadinta narcizu.
Taciau Oskaras Vaildas uzbaige istorija kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie sio gelo vandens ezero atejo giriu laumes oreades ir nustebo pamaciusios, kad jis tapes karciu asaru urna.
- Ko gi tu verki? - paklause oreades.
- As verkiu Narcizo, - atsake ezeras.
- Tai musu nestebina, - pasake laumes. - Nors ir mes ji nuolat sekiojome miske, tik tu vienas galejai is arti geretis jo groziu.
- Vadinasi, Narcizas buvo grazus? - paklause ezeras.
- Kas gi geriau nei tu galejo tai zinoti? - nustebo oreades. - Juk jis prie tavo krantu rymojo istisas dienas!
Ezeras valandele patylejo. Paskui atsiduso:
- As verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebejes, kad jis grazus. As jo verkiau, nes kiekviena syki, kai jis
pasilenkdavo ties manim, jo akyse as galejau matyti savo grozio atspindi.
- Kokia grazi istorija, - istaria Alchemikas.

Pirmoji dalis
Jo vardas Santjagas. Jau temsta, kai jis su savo banda prieina sena, apleista baznycia. Jos stogas igriuves, o toje vietoje, kur kadaise buta zakristijos, auga didziulis jovaras.
Vaikinas nusprendzia cia praleisti nakti. Suvaro avis i griuvesius ir, kad sios per nakti neissilakstytu, is keliu lentu padaro uztvara. Apylinkese nera vilku, bet jei gyvulys pabegtu, jis sugaistu visa rytojaus diena jo beieskodamas.
Jis pasikloja apsiausta ir atsigula, vietoj pagalves pasidejes neseniai perskaityta knyga. Pries uzmigdamas pagalvoja, kad dabar reiketu skaityti storesnes knygas: ilgiau uztektu, o nakti jos butu patogesnes pagalves.
Dar neprasvitus jis nubunda. Pasiziuri aukstyn ir pro igriuvusi stoga mato blyksincias zvaigzdes.
"Reikejo kiek ilgiau pamiegoti", - pamano. Jis vel susapnavo ta pati praejusios savaites sapna, bet, kaip ir tasyk, nubudo nebaiges sapnuoti.
Vaikinas atsikelia ir isgeria gurksni vyno. Tuomet stveria botaga ir pradeda zadinti dar tebemiegancias avis. Jau seniau jis pastebejo, kad dauguma gyvuliu pakirsta is miego, vos tik issiblaivo jo paties samone. Tartum kokia paslaptinga energija jungtu ji su siomis avimis, per dvejus metus, ieskant vandens ir maisto drauge su juo apejusiomis visa sali.
- Jos taip priprato prie manes, kad zino mano dienotvarke, - sako tyliai. Paskui, akimirka pamastes, sau taria, kad visiskai galimas ir atvirkscias dalykas - kad tai jis priprates prie gyvuliu dienotvarkes.
Vis delto dalis aviu neskuba atsibusti. Jis zadina jas is eiles, kiekviena pabaksnodamas lazda, pavadindamas vardu. Vaikinas tiki, kad avys gali suprasti, ka jis sako. Taigi kartais jis joms skaito labiausiai patikusiu knygu istraukas, kalba apie savo vienatve ar dziaugsma, kad yra piemuo, komentuoja naujienas, isgirstas einant per pazistamus pakeliu kaimus.
Taciau paskutinemis dienomis beveik neliko kitu pokalbio temu, tik toji: mergina, gyvenanti mieste, kuri pasieks po keturiu dienu, vieno pirklio dukte. Jis ten buvo tik syki, praejusiais metais. Pirklys turejo audiniu parduotuve ir mego pats stebeti kerpamas avis - kad preke butu be jokios apgavystes. Piemeniui parduotuve buvo nurodes draugas, ir jis ten atvare savaja banda.

*
- Noreciau parduoti siek tiek vilnos, - kreipiasi jis i pirkli.
Parduotuve pilna, ir pirklys papraso piemens lukteleti iki pavakario. Tuomet sis atsiseda ant saligatvio priesais parduotuve ir issitraukia knyga.
- As ir nezinojau, kad piemenys skaito knygas, - suskamba salia moters balsas.
Tai jauna mergina, tipiska andaluziete, ilgais juodais plaukais ir primenanciomis senuosius uzkariautojus maurus akimis.
- Avys ismoko daugiau nei knygos, - atsako piemuo.
Jiedu snekuciuojasi daugiau kaip pora valandu. Ji pasisako esanti pirklio dukte ir kalba apie miestelio gyvenima, kur kiekviena diena panasi i praejusia. O piemuo pasakoja apie Andaluzijos pievas, apie aplankytus miestelius ir paskutines ju naujienas. Jis laimingas, turedamas kitoki pasnekova nei jo avys.
- Kaip tu ismokai skaityti? - klausia mergina.
- Kaip visi, - atsako jis. - Mokykloje.
- Bet jei moki skaityti, kodel esi tik piemuo?
Jaunuolis klausima nuleidzia negirdomis. Jis tikras, kad mergina jo nesuprastu. Todel tesia savo kelioniu istorijas, o mazos mauriskos akutes is nustebimo ar isgascio tai issiplecia, tai visai uzsimerkia. Laikas bega, ir kuo toliau, tuo labiau jaunuolis troksta, kad si diena niekuomet nepasibaigtu, kad merginos tevas ilgai butu uzimtas ir paprasytu jo palaukti dar tris dienas. Staiga jis suvokia pajutes kazka, ko niekad iki siol nebuvo jautes: nora likti cia visam laikui. Su sia juodaplauke mergina jo dienos niekada nebutu panasios viena i kita.
Bet ateina pirklys ir papraso nukirpti keturias avis. Po to sumoka, kiek skolingas, ir pakviecia uzsukti kitais metais.

*
Iki to miestuko liko ne daugiau kaip keturios dienos. Jis susijaudines ir kartu sunerimes: juk gali buti, kad mergina ji pamirso. Uzsukanciu parduoti vilnos piemenu ten netruksta.
- Tai ne taip svarbu, - sako jis, kalbedamasis su savo avimis. - As pazistu ir kitu merginu kituose miesteliuose.
Bet giliai sirdyje jis zino, kad tai toli grazu nera nesvarbu. Ir kad piemenys, kaip ir jurininkai, kaip ir komivojazieriai, visi turi viena miesta, kuriame gyvena butybe, sugebanti juos priversti uzmirsti malonuma laisvai klajoti po pasauli.

*
Kuomet pasirodo pirmoji ryto zara, piemuo ima raginti savo avis tekancios saules kryptimi. "Joms niekada nereikia nieko spresti, - galvoja jis. - Gal todel jos visad laikosi greta manes". Vienintelis aviu poreikis - vanduo ir zole. Ir tol, kol piemuo zino geriausias Andaluzijos ganyklas, jos bus jo drauges.
Nesvarbu, kad visos ju dienos, susidedancios is ilgu, tarp sauletekio ir saulelydzio issirikiavusiu valandu, panasios viena i kita, kad per savo trumpa gyvenima jos neperskaite ne vienos knygos ir nesupranta zmoniu kalbos, kuria jis joms pasakoja, kas dedasi kaimuose. Jos tenkinasi zole ir vandeniu, ir to joms visiskai gana. Mainais jos dosniai atsilygina savaja vilna, draugyste, o kartais ir savo mesa.
"Jei retkarciais pasiversciau pabaisa ir imciau jas viena po kitos galabyti, jos nesuprastu sito, iki nebutu isnaikinta visa banda, - masto jis. - Nes pasitiki manim ir nebesivadovauja instinktais. Ir tik todel, kad tai as jas vedu i ganyklas".
Staiga jaunuolis suvokia, kokios keistos jo mintys. O gal toji baznycia su viduje auganciu jovaru buvo uzkeikta? Ir del to jis vel susapnavo ta sapna, o dabar jaucia kazkoki pykti visad istikimoms savo biciulems avims? Jaunuolis gurksteli likusio nuo vakarienes vyno ir tvirciau susisupa apsiaustu. Jis zino, kad po keleto valandu, saulei pakilus i zenita, bus taip karsta, jog jis nebegales vesti bandos. Vasaros metu sia valanda visa Ispanija miega. Bus karsta iki pat nakties, ir visa ta laika apsiausta teks nesti rankose. Kai jam uzeina noras padusauti del nesulio, jis sau primena, kad to nesulio deka jam nebuvo salta ryta.
"Mes turime buti pasiruose visokiems orams", - tuomet pagalvoja jis ir pajunta dekinguma apsiausto svoriui.
Apsiaustas turi priezasti egzistuoti, lygiai kaip ir jis pats. Dvejus metus praleides klajodamas po Andaluzijos lygumas, jis mintinai zino visus krasto miestelius, ir prasme jo gyvenimui teikia butent tai: keliavimas. Si syki jis ketina paaiskinti merginai, kodel paprastas piemuo moka skaityti: iki sesiolikos metu jis lanke seminarija. Tevai norejo, kad jis taptu kunigu - kuklios, triusiancios tik del valgio ir gerimo, kaip tos jo avys, valstieciu seimos pasididziavimu. Bet jis nuo pat vaikystes svajojo pazinti pasauli, ir tai jam buvo daug svarbiau nei pazinti Dieva ar zmoniu nuodemes. Viena vakara, atejes aplankyti seimos, jis sukaupe drasa ir pasake tevui, kad nenori buti kunigu. Kad nori keliauti.

*
- Per si kaima perejo zmoniu is viso pasaulio, sunau. Jie ateina ieskodami kazko naujo, taciau visuomet lieka tokie patys. Uzkopia kalvon, aplanko pili, o po to sau taria, kad praeitis vertesne uz dabarti. Nesvarbu, ar sviesiaplaukiai, ar tamsiaodziai, jie panasus i musu kaimo zmones.
- Bet as nesu mates tu krastu, is kur atkeliavo sie zmones, nei ju piliu, - nesutinka jaunuolis.
- Sie zmones, matydami musu laukus ir moteris, sako, kad jie noretu cia gyventi, - toliau kalba tevas.
- As noriu pazinti ju moteris ir ju krastus, - tuomet sako sunus. - Nes sie zmones niekuomet pas mus nepasilieka.
- Jie turi pilnas kisenes pinigu. Pas mus tik piemenys gali keliauti.
- Tuomet as busiu piemuo.
Tevas nepriduria nieko. Rytojaus diena jis duoda sunui kapseli su trimis senoviskomis ispaniskomis aukso monetomis.
- Kadaise radau jas laukuose. Ketinau atiduoti tau isventinimo diena. Nusipirk banda ir eik per pasauli, iki suprasi, kad musu pilis svarbiausia ir musu moterys graziausios.
Ir jis palaimina sunu. Zibureliai tevo akyse isduoda nora taip pat leistis klajoti po pasauli. Visad jo sirdyje slypejusi nora, nepaisant desimciu metu, per kuriuos jis stengesi ji uzslopinti, kas ryta toje pacioje vietoje keldamasis ir guldamas, gerdamas ir valgydamas.

*
Horizontas nusidazo raudonai, paskui pasirodo saule. Jaunuolis prisimena pokalbi su tevu ir jauciasi laimingas; jis jau mate daug piliu ir daug moteru (bet ne viena negali prilygti tai, kuri jo laukia po dvieju dienu). Jis turi apsiausta, knyga, kuria gali iskeisti i kita, turi aviu banda. Taciau, svarbiausia, kiekviena diena jis igyvendina savo didziaja svajone keliauti. Kai pavares nuo Andaluzijos lygumu, gales parduoti savo avis ir tapti jurininku. Kai pavargs nuo juros, bus regejes daugybe miestu, daugybe moteru, turejes daugybe progu buti laimingas.
"Kaip galima ieskoti Dievo seminarijoje?" - nusistebi jis, ziuredamas i tekancia saule. Kiekviena syki, jeigu tik imanoma, vaikinas stengiasi pasirinkti vis kita kelia. Jis niekad nebuvo prisiartines prie tos baznycios, nors kiek jau kartu pro ten praejo. Pasaulis didelis ir neissemiamas: net jei jis leistssi vedamas savo aviu, ar per kuri laika taip pat neatrastu daugybes idomiu dalyku? "Aviu beda, kad jos nesuvokia kasdien einancios naujais keliais. Jos nepastebi, kad keiciasi ganyklos, metu laikai. Nes vienintelis ju rupestis - zole ir vanduo".
"Gal taip yra ir mums visiems,- masto piemuo. - Juk ir as nuo tada, kai susipazinau su pirklio dukra, nebegalvoju apie kitas moteris".
Vaikinas zvilgteli i dangu. Tarifoje turetu buti pries pietus. Ten gales iskeisti i kita, storesne, savo knyga, prisipildyti vyno buteli, nusiskusti ir apsikirpti: jis turi buti visiskai pasiruoses susitikti su mergina ir nenori net pagalvoti apie tai, kad koks kitas piemuo su daugiau aviu galejo ateiti ir paprasyti jos rankos anksciau uz ji.
"Galimybe igyvendinti svajone - stai kas gyvenima daro idomu", - pamano jis, vel zvilgteldamas i dangtu ir paspartindamas zingsni. Jis prisimena, kad Tarifoje gyvena sena moteris, mokanti aiskinti sapnus. O praejusia nakti jis susapnavo jau karta sapnuota sapna.

*
Sene vedasi jaunuoli namo gilumon, i kambari, atskirta nuo svetaines spalvota sintetine uzuolaida. Kambaryje stalas, Svenciausiosios Jezaus Sirdies paveikslas ir dvi kedes.
Senoji atsiseda ir pasiulo jaunuoliui taip pat atsisesti. Tada paima vaikino rankas ir pradeda garsiai melstis.
Tai panasu i cigoniska malda. Jau ne syki jo ir cigonu keliai buvo susikirte. Sie zmones taip pat keliauja, tik neturi aviu. Pasak sklindanciu gandu, cigonai leidzia laika apgaudinedami zmones. Kalbama, kad jie esa sudare sutarti su velniu, kad vagia vaikus ir savo paslaptingose stovyklose pavercia juos vergais. Kai piemuo buvo mazas, labai bijojo, kad cigonai jo nepagrobtu, o dabar, senei laikant jo rankas, toji baime sugrizta.
"Cia yra Svenciausiosios Jezaus Sirdies paveikslas", - ramina save. Jis nenori, kad ranka pradetu drebeti ir kad senoji pastebetu jo isgasti. Mintyse sukalba "Teve musu".
- Idomu... - burbteli sene, nenuleisdama akiu nuo vaikino ranku. Ir vel nutyla.
Vaikinas vis labiau nervinasi. Nepaisant visu pastangu rankos pradeda drebeti. Senoji tai pastebi ir tuojau jas paleidzia.
- As atejau cia ne del delnu liniju, - sumurma piemuo, dabar jau gailedamasis izenges i siuos namus. Akimirka jam dingteli mintis, kad gal verciau susimoketi ir iseiti nieko nesuzinojus. Ko gero, pasikartojusiam sapnui jis suteike per daug reiksmes.
- Tu atejai, kad isaiskinciau tavo sapnus, - atsauna senoji. - Sapnai yra Dievo kalba. Kai Dievas byloja zmoniu kalba, as galiu juos isaiskinti. Taciau jei jis byloja tavo sielos kalba, tik tu pats gali juos suprasti. Ar siaip, ar taip, uz apsilankyma teks moketi.
"Dar viena gudrybe", - pamano jaunuolis. Bet vis delto nusprendzia rizikuoti. Juk piemuo nuolat rizikuoja zuti nuo vilku ar kaitros, ir tai jo darba daro tik idomesni.
- As du kartus susapnavau ta pati sapna, - pradeda jis. - Sapnavau, kad ganau avis, bet staiga atsirado kazkoks vaikas ir pradejo zaisti su gyvuliais. Nemegstu, kai kas nors lenda prie mano aviu - jos bijo nepazistamu zmoniu. Bet vaikai visada moka su jomis zaisti, ju neisgasdindami. Nezinau, kodel taip yra. Nesuprantu, kaip gyvuliai jaucia zmoniu amziu...
- Grizk prie savojo sapno, - paragina senoji. - Man puodas ant ugnies. Be to, neturi tiek pinigu, kad mane ilgai gaisintum.
- Vaikas truputi pazaide su avimis, - kiek sumises toliau pasakoja piemuo, - paskui paeme mane uz rankos ir nuvede prie Egipto piramidziu.
Jis lukteli, noredamas pasitikrinti, ar senoji zino, kas tai yra Egipto piramides. Taciau si tyli.
- Taigi priesais Egipto piramides, - jis istaria tuos zodzius labai aiskiai, kad moteris gerai suprastu, - vaikas man ir sako: "Jei ateisi cia, rasi paslepta lobi". Ir tuo metu, kai jis mane vede parodyti tikslia vieta, as pabudau. Abu kartus.
Sene kelias minutes sedi tyledama. Paskui vel paima vaikino rankas ir atidziai jas tyrineja.
- Tu man nieko nemokesi dabar, - prabyla ji pagaliau.
- Bet as noriu desimtosios lobio dalies, jei tu ji kada rasi.
Vaikinas patenkintas nusijuokia. Vadinasi, sapno apie paslepta lobi deka jis sutaupys siek tiek turimu pinigu! Senoji moteriske, matyt, tikrai cigone. Cigonai - paiki.
- Gerai, ir kaipgi jus aiskintumet sapna? - klausia jaunuolis.
- Pirma tu turi prisiekti. Prisiek, kad uz tai, ka tau pasakysiu, tu man atiduosi desimtadali lobio.
Jis prisiekia. Sene reikalauja pakartoti priesaika ziurint i Svenciausiaja Jezaus Sirdi.
- Tai Pasaulio Kalbos sapnas, - tuomet sako ji. - As galiu ji isaiskinti, bet tai labai sudetinga. Todel man atrodo, kad nusipelnau dalies to, ka tu rasi.
O aiskinimas toks: tu turi eiti prie Egipto piramidziu. Tu nieko apie jas nebuvai girdejes, bet jei tau jas parode vaikas, vadinasi, jos yra. Ten rasi lobi, kuris tave padarys turtingu zmogumi.
Jaunuolis is pradziu nustemba, paskui suirzta. Del tiek jam nevertejo ieskoti sios moters. Bet tada prisimena neturis nieko moketi.
- Jei tik tiek, man nevertejo gaisti laiko, - taria jis.
- Na matai! As juk sakiau, kad tavaji sapna sunku isaiskinti. Paprasti dalykai - ypatingiausi, bet tik isminciai sugeba juos pamatyti. Kadangi as tokia nesu, man tenka griebtis kitu menu. Tokiu, kaip skaitymas is delnu.
- O kaip man nukeliauti j Egipta?
- As tik aiskinu sapnus. Ne mano galioje paversti juos tikrove. Todel ir gyvenu tik is to, ka man duoda dukterys.
- O jeigu as nenusigausiu iki Egipto?
- Hm! Man nebus sumoketa. Tai ne pirmas kartas.
Senoji nebeturi ko prideti. Ji papraso jaunuolio iseiti, nes ir taip daug laiko sugaisusi su juo.

*
Piemuo iseina nusivyles ir nusprendes nebetiketi sapnais. Prisimines turis ivairiu reikalu, jis eina i krautuve nusipirkti ko nors uzkasti, pasikeicia turetaja knyga i kita, storesne. Tada atsiseda aiksteje ant suolelio - truputi atsikvepti ir paragauti ka tik nusipirkto jauno vyno. Diena karsta, bet nepaaiskinamo stebuklo deka vynas ji atgaivina. Avys paliktos miestelio pakrastyje, vieno naujo draugo tvarte.
Gal todel jis ir megsta keliauti, kad kelionese nuolat isigyja nauju draugu, bet jam nereikia diena is dienos buti su jais. Visa laika bunant su tais paciais zmonemis - taip buvo seminarijoje - jie ilgainiui tampa tarsi musu gyvenimo dalimi. O tape musu gyvenimo dalimi, jie uzsinori ta gyvenima pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai zinas, kaip turetu gyventi kitas. Tik ne vienas niekad nezino, kaip turetu gyventi jis pats. Panasiai kaip toji sapnu aiskintoja, kuri nemoka ju paversti tikrove.
Jis nusprendzia dar nevaryti aviu i kelia, o palaukti, kol saule pasislinks zemeliau. Tik trys dienos, ir jis vel pamatys pirklio dukteri!
Jaunuolis atsivercia knyga, gauta is Tarifos klebono. Knyga stora ir jau nuo pirmojo puslapio pasakoja apie laidotuves. Be to, labai susipainioje veikeju vardai. Jei pats kada rasytu knyga, pamano jis, veikejus pristatytu viena po kito, kad skaitytojui nereiketu visu ju vardu isiminti vienu sykiu.
Pagaliau, kai jau truputeli pavyksta susikaupti (tai malonu, nes laidotuves vyksta ziema, ir sniegas, isivaizduojamas kepinant saulei, zadina vesumos pojuti), salia priseda senas vyriskis ir pradeda ji kalbinti.
- Kuo uzsiima visi tie zmones? - klausia, rodydamas i einancius per aikste, senis.
- Dirba, - sausai atsako piemuo; jis dedasi inikes i skaityma. Taciau is tikruju svajoja apie tai, kaip kirps avis, o pirklio dukte stoves priesais, ir jis stengsis irodyti jai, kiek daug idomiu dalyku zinas. Jis isivaizdavo ta scena jau desimtis kartu. Ir kiekviena syki mate mergina nustembancia jam pradejus aiskinti, kad avys turi buti kerpamos nuo uzpakalio priekin, o ne kitaip. Vaikinas stengiasi prisiminti keleta geru istoriju, kurias galetu papasakoti kirpdamas gyvulius. Dauguma ju perskaite knygose, bet papasakotu taip, tarytum pats butu tai isgyvenes. Ji niekuomet nepajustu jokio skirtumo, nes knygu neskaito.
Senis vis neatstoja. Jis sakosi esas pavarges, istroskes ir papraso gurksnio vyno. Vaikinas pasiulo savo buteli - gal vyriskis paliks ji ramybeje.
Taciau senis butinai nori kalbetis. Jis pasidomi, kokia knyga piemuo skaitas. Sis jau ketina pasielgti nemandagiai - persesti ant kito suolelio, bet tevas ji buvo ismokes gerbti senus zmones.
Taigi jis paduoda seniokui knyga, paduoda del dvieju priezasciu: pirmoji - kad nemoka istarti jos pavadinimo, o antroji - jei vyriskis nemoketu skaityti, gal, nenoredamas jaustis pazemintas, pats nueitu atsisesti kitur.
- Hmmm! - numykia senis, apziurinedamas knyga is visu pusiu, tarsi tai butu koks keistas daiktas. - Tai zymus kurinys, bet labai nuobodus.
Piemuo gerokai nustemba. Senis ne tik kad moka skaityti, jis net yra skaites sia knyga. Jei, kaip jis teigia, tai nuobodus kurinys, dar yra laiko ji pakeisti i kita.
- Sioje knygoje kalbama apie tuos pacius dalykus kaip beveik ir visose kitose,- toliau desto senis. - Apie zmoniu nesugebejima pasirinkti savo likima. Galu gale ji vercia patiketi didziausiaja pasaulio apgavyste.
- Kokia ta didziausioji pasaulio apgavyste? - nustemba jaunuolis.
- Ogi stai: tam tikra akimirka mes nebeistengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada ji ima vairuoti likimas. Tai ir yra didziausioji pasaulio apgavyste.
- Man taip neatsitiko, - sako vaikinas. - Mane norejo padaryti kunigu, bet as nusprendziau tapti piemeniu.
- Sitaip geriau, - patvirtina senis, - nes tu megsti keliauti.
"Jis skaito mano mintis", - dingteli Santjagui.
Senis vis dar sklaido knyga, ne neketindamas jos grazinti. Piemuo pastebi, koks keistas jo apdaras. Panasus i arabo. Tiesa sakant, tai nera neiprasta siame kraste. Afrika vos uz keleto valandu kelio nuo Tarifos - tereikia laivu perplaukti nedideli sasiauri. Mieste daznai pasirodo arabu, jie atvyksta apsipirkti, ir zmones mato juos labai keistai besimeldziancius keleta kartu per diena.
- Is kur jus? - pasiteirauja jis.
- Is daug kur.
- Negalima buti is daug kur, - papriestarauja vaikinas. - As piemuo ir galiu buti daugybeje vietu, bet kiles esu is vienos: tai miestas, esantis prie labai senos pilies. Ten as gimiau.
- Tuomet sakykim, kad as gimiau Saleme.
Piemuo nezino, kur yra Salemas, taciau nenori klausti ir patirti geda del savo neismanymo. Valandele jis stebi aikste, kurioje visomis kryptimis zuja zmones, atrodantys smarkiai uzsieme.
- Kaip ten, Saleme? - pasiteirauja jis, vildamasis ispesti ka nors, uz ko galetu uzsikabinti.
- Kaip ir visada.
Uzsikabinti nera uz ko. Aisku tik tiek, kad Salemas ne Andaluzijoje. Kitaip sis miestas butu jam zinomas.
- Ir ka jus veikiate Saleme?
- Ka as veikiu Saleme? - pirma karta senis pratruksta juoktis. - As gi Salemo karalius!
Zmones daznai sneka keistus dalykus. Kartais geriau buti su avimis, kurios visada nebylios ir kuriu visas rupestis - vanduo ir zole. Ar, pagaliau, su knygomis, kurios pasakoja neitiketinas istorijas, bet tik tada, kai tu nori jas girdeti. O kai kalbi su zmonemis, sie kartais nusneka taip, kad nebezinai, ka atsakyti.
- Mano vardas Melchizedekas, - sako senasis zmogus. - Kiek tu turi aviu?
- Kiek reikia, - atsako piemuo. Senis pernelyg daug nori zinoti apie jo gyvenima.
- Tuomet iskyla vienas keblumas. As tau negalesiu padeti tol, kol tu manysi turis aviu tiek, kiek reikia.
Vaikinas mazumele sudirgsta. Juk jis neprase jokios pagalbos. Tai senis uzsimane vyno, norejo kalbetis, domejosi jo knyga.
- Atiduokite knyga, - papraso jis. - Man reikia eiti pas avis ir keliauti toliau.
- Duok man kas desimta savo avi, - sako senis, - ir as tau pasakysiu, ka daryti, kad surastum pasleptaji lobi.

Tuomet jaunuolis vel prisimena savo sapna, ir staiga jam viskas pasidaro aisku. Sene is jo nepaeme pinigu, bet sis seniokas (kuris galbut yra jos vyras) gerai pasipelnys uz jokios tikroves neatitinkancia informacija. Jis greiciausiai taip pat cigonas.
Taciau vaikinui nespejus prasizioti, senasis pasilenkia, pakelia nuo zemes sakele ir pradeda rasyti aikstes smelyje. Lenkiantis kazkas akinamai blyksteli ant jo krutines. Nuostabiai vikriu judesiu, nebudingu sio amziaus zmogui, senis suskliaucia apsiausta. Apzilpintos vaikino akys atsigauna, ir dabar jis puikiai mato, ka raso senasis.
Pagrindines miestelio aikstes smelyje jis perskaito savo tevo ir motinos vardus. Jis skaito viso savo gyvenimo istorija, iki pat sios akimirkos, - apie vaikystes zaidimus, saltas seminarijos naktis. Perskaito pirklio dukters varda, kurio nezinojo... Skaito apie tai, ko niekad niekada nebuvo pasakojes: kaip karta, slapcia paemes tevo pistoleta, ejo medzioti oziuku, apie savo pirmaja seksualine patirti...

- As esu Salemo karalius, - pasake senis.
- Kodel karalius kalbasi su piemeniu? - didziai nustebes ir sukrestas, klausia jaunuolis.
- Yra keletas priezasciu. Bet tarkime, jog svarbiausioji ta, kad tu esi pajegus ivykdyti savo Asmenine Legenda.
Jaunuolis nezino, kas yra Asmenine Legenda.
- Ji yra tai, ka tu visuomet norejai daryti. Kiekvienas is musu ankstyvoje jaunysteje zino savaja Asmenine Legenda. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aisku, viskas atrodo imanoma, nebijome svajoti ir kalbeti apie tai, ka noretume veikti gyvenime. Taciau laikui begant atsiranda paslaptinga jega, kuri stengiasi mums iteigti, kad jos, tos Asmenines Legendos, ivykdyti neimanoma...
Tai, ka kalba senasis zmogus, piemeniui didelio ispudzio nedaro. Bet jam norisi suzinoti, kas tos "paslaptingosios jegos", - pirklio dukte klausytusi issiziojusi.
- Sios jegos, kurios atrodo blogos, is tikruju mus moko, kaip igyvendinti Asmenine Legenda. Butent jos paruosia dvasia ir valia, nes yra viena didele tiesa siame pasaulyje: nesvarbu, kas tu esi ir ka veiki, jei ko nors tikrai nori, sis tavo troskimas yra gimes Pasaulio Sieloje. Ji ivykdyti ir yra tavo misija zemeje.
- Net jei nori tik keliauti? Arba vesti audiniu pirklio dukteri?
- Arba surasti lobi. Pasaulio Siela minta zmoniu laime. Arba ju nelaimemis, pavydu, neissipildziusiais norais. Viena vienintele zmoniu pareiga yra ivykdyti savo Asmenine Legenda. Tik tai.
- Ir kai tu tikrai ko nors troksti, visas pasaulis slapta padeda tau igyvendinti si troskima.

Valandele juodu tyli, zvelgdami i aikste ir praeivius. Senis prabyla pirmas:
- Kodel tu ganai avis?
- Todel, kad megstu keliauti.
Senis rodo i aikstes kampe prie savo raudono vezimelio stovinti kukuruzu traskuciu pardaveja.
- Sis zmogus vaikysteje taip pat norejo keliauti. Taciau pasirinko ka kita: nusipirko vezimeli, kad galetu pardavineti traskucius ir metu metais kaupti pinigus. Senatveje nuvyks menesiui i Afrika. Jis taip ir nesuprato, kad galetu kasdien daryti tai, apie ka svajojo.
- Jam reikejo buti piemeniu, - balsu istaria jaunuolis pats sau.
- Jis apie tai galvojo, - atsako senis. - Taciau kukuruzu pardavejai yra auksciau nei piemenys. Kukuruzu pardavejai turi virs galvos stoga, o tuo tarpu piemenys nakvoja po zvaigzdetu dangumi. Ir zmones verciau linke isleisti savo dukteris uz kukuruzu pardaveju nei uz piemenu.
Vaikinas prisimena pirklio dukteri, ir jam dilgteli sirdi. Tame mieste juk buvo kukuruzu pardavejas.
- Galu gale zmoniu nuomone apie kukuruzu pardavejus ir piemenis jiems tampa svarbesne uz Asmenine Legenda.
Senis varto knyga ir, aiskiai jausdamas malonuma, ininka skaityti viena jos puslapi. Piemuo valandele laukia, o paskui pertraukia jo skaityma taip, kaip anksciau pats buvo sutrukdytas.
- Kodel jus man visa tai pasakojate?
- Todel, kad tu bandai gyventi savo Asmenine Legenda. Ir kad siuo metu esi linkes jos issizadeti.
- Ir jus visada atsirandate tokiais momentais?
- Ne visada situo pavidalu, bet butinai atsirandu. Kartais ateinu kaip gera ideja, kaip gera iseitis is sunkios padeties. Kitais kartais lemiama akimirka viska pakreipiu taip, kad zmogui pasidarytu kiek lengviau. Ir panasiai... Bet dauguma zmoniu to nepastebi.
Ir jis ima pasakoti, kaip praejusia savaite buves priverstas pasirodyti vienam brangakmeniu ieskotojui akmens pavidalu. Tas zmogus, viska pametes, iskeliavo ieskoti smaragdu. Penkerius metus triuse prie vienos upes, per ta laika suskalde devynis simtus devyniasdesimt devynis tukstancius devynis simtus devyniasdesimt devynis akmenis. Tuo metu, kai jau ketino atsizadeti savo siekimo, betruko vieno akmens, vieno vienintelio akmens, kuri perskelus butu buves surastas smaragdas. Kadangi sis zmogus del savo Asmenines Legendos rizikavo viskuo, senasis nusprendes isikisti. Jis pasivertes akmeniu ir pariedejes ieskotojui po kojomis. Sis, tuzdamas del prarastu penkeriu metu, ciupo akmeni ir sviede tolyn taip smarkiai, kad akmuo, atsitrenkes i kita, ji suskalde, ir ieskotojas isvydo graziausia pasaulyje smaragda.
- Zmones labai anksti suvokia savo gyvenimo prasme, - sako senis, ir jo akyse atsispindi keistas liudesys. - Gal todel jie taip pat anksti jos ir issizada. Bet toks jau yra pasaulis.
Tada jaunuolis prisimena, kad ju pokalbis prasidejo nuo paslepto lobio.
- Lobius atveria tekantys srautai ir palaidoja kylantys vandenys, - sako senis. - Jei tu nori suzinoti ka nors daugiau apie savaji lobi, turi man perleisti desimtaja dali savo bandos.
- O gal verciau desimtaja dali lobio?
Senasis zmogus atrodo nusivyles.
- Jei tu pradesi dalinti tai, ko dar neturi, prarasi nora siekti.
Tuomet piemuo paaiskina, kad jis pazadejes desimtadali lobio cigonei.
- Cigonai gudrus, - atsidusta senis. - Siaip ar taip, tau bus pravartu patirti, kad viskas gyvenime turi kaina. Kaip tik sito mus stengesi ismokyti Sviesos Kariai.
Jis grazina jaunuoliui knyga.
- Rytoj tuo paciu laiku tu man atvarysi desimtadali savo bandos. O as tau paaiskinsiu, kaip surasti pasleptaji lobi. Dabar lik sveikas, gero vakaro.
Ir jis pranyksta viename aikstes kampeliu.

*

Jaunuolis dar bando skaityti, bet jam nebepavyksta susikaupti. Jis susijaudines ir isitempes, nes zino, kad senis sake tiesa. Vaikinas susiiesko kukuruzu pardaveja ir nusiperka maiseli traskuciu, dvejodamas, ar nereiketu jam papasakoti, ka apie ji kalbejo senis. "Kai kada geriau viska palikti taip, kaip yra",- pamano ir nesako nieko. Jei papasakotu, pardavejas tris dienas svarstytu, ar jam nereikia visko mesti. Bet jis jau taip priprates prie savojo vezimelio... Verciau ji apsaugoti nuo tu skausmingu abejoniu.
Vaikinas leidziasi klaidzioti po miesta ir nueina iki uosto. Ten pamato nedideli pastata su langeliu, prie kurio zmones perkasi bilietus. Egiptas yra Afrikoje.
- Ko pageidautumete? - paklausia jo kasininke.
- Galbut rytoj,- sumurma atsitraukdamas. Norint persikelti kiton sasiaurio pusen, pakaktu parduoti viena avi... Ta mintis ji isgasdina.
- Dar vienas svajotojas, - vaikinui tolstant, sako kasininke savo padejejai. - Neturi pinigu sumoketi uz kelione.

Stovedamas prie kasos, jaunuolis prisimine avis, taciau dabar bijo grizti pas jas. Per dvejus metus apie aviu auginima jis suzinojo viska. Moka jas kirpti, priziureti eringasias, apsaugoti banda nuo vilku. Yra apejes visas Andaluzijos pievas ir ganyklas. Zino tikslia kiekvieno savo gyvulio kaina, uz kiek kuris pirktas ar parduotas...
Grizdamas piemuo pasirenka pati ilgiausia kelia. Sis miestas taip pat turi pili; ji apima noras uzkopti akmenimis gristu slaitu ir atsisesti ant aukstai iskilusio pilies muro.
Is aukstai jis iziuri Afrika. Kazkas jam yra aiskines, kad is ten atplauke maurai, kurie taip ilgai islaike okupave beveik visa Ispanija. Jis nemegsta mauru. Tai jie cia atvede cigonus.
Is aukstai jis mato ir didziaja miesto dali, taip pat aikste, kurioje kalbejosi su seniu.
"Tebunie prakeikta toji valanda, kai sutikau ta senioka", - dingteli jam. Juk jis tenorejo surasti moteri, mokancia aiskinti sapnus.
Ir toji moteris, ir senis sakytum numojo ranka i tai, kad jis piemuo. Abu jie - niekuo pasaulyje nebetikintys atsiskyreliai, nesuprantantys, kad piemuo galu gale prisirisa prie savo gyvuliu. Juk jis zino viska apie kiekviena savo avi: kuri sluba, kuri uz poros menesiu turi eriuotis, kuri tingiausia... Jis moka jas kirpti ir skersti. Jei jis kada sumanys iskeliauti, jos liudes.
Pradeda pusti vejas. Si veja jis pazista: tai vadinamasis Levanto vejas. Su juo atejo netikeliu ordos. Kol nebuvo apvaiksciojes Tarifos, neisivaizdavo, kad Afrika taip arti. O juk tai labai pavojinga: maurai ir vel gali uzplusti sali.
Vejas stipreja. "ikliuvau tarp savo aviu ir lobio", - masto vaikinas. Jam reikia nuspresti ir pasirinkti: tai, prie ko yra iprates, ar tai, ka noretu tureti. Ir dar pirklio dukte... Bet ji maziau svarbi negu avys, nes nera nuo jo priklausoma. Jaunuolis tikras, kad mergina net nepastebes, jei jis poryt nepasirodys: jai visos dienos panasios viena j kita. O kai visos dienos tokios panasios, vadinasi, zmones nebepastebi tu geru dalyku, kurie ivyksta ju gyvenime, saulei keliaujant dangumi is rytu i vakarus.
"As palikau savo teva, motina, pili ir miesta, kuriame gimiau. Jie su tuo apsiprato, ir as apsipratau. Avys taip pat apsipras su tuo, kad manes nera", - pagaliau mintyse nusprendzia vaikinas.
Is aukstai jis ziuri i aikste. Keliaujantis pardavejas vis dar pardavineja savo traskucius. Ant suolelio, kur sedejo ir kalbejosi jiedu su seniu, atsiseda ir buciuojasi jauna porele.
"Kukuruzu pardavejas..." - sumurma sau, bet nebaigia sakinio. Nes dabar jau i veida smarkiai pucia Levanto vejas. Tiesa, jis atnese maurus, bet atnesa ir dykumos bei syduotu moteru kvapa. Taip pat atnesa vyru prakaito bei svajoniu dvelksma - vyru, viena diena isejusiu ieskoti nezinomybes, aukso, nuotykiu ir... piramidziu. Jaunuolis pasijunta pavydis laisves vejui; o tada suvokia, kad gali buti toks pat laisvas. Niekas tam netrukdo, nebent jis pats.
Avys, pirklio dukte, Andaluzijos pievos - tai tik jo Asmenines Legendos etapai.

*
Kita diena, vidurdieny, piemuo atsivaro sesias avis ir susiranda senaji zmogu.
- Keista, - sako jis. - Mano draugas nupirko iskart visas avis. Prisipazino visa gyvenima norejes buti piemeniu. Turbut tai geras zenklas.
- Taip visuomet buna, - atsako senis. - Mes tai vadiname Palankumo Principu. Jei losi kortomis pirma karta, beveik tikras dalykas, kad laimesi. Debiutanto sekme.
- Kodel taip yra?
- Todel, kad gyvenimas nori, jog gyventum savo Asmenine Legenda.
Paskui jis ima apziurineti avis ir pastebi viena ju slubuojant. Vaikinas paaiskina, kad tai nieko tokio, kad gyvulys protingas ir duodas daug vilnos.
- Kur yra lobis? - klausia jis.
- Lobis yra Egipte, prie piramidziu.
Vaikinas krupteli. Sene sake ta pati, tik jai uz tai nereikejo moketi.
- Jei nori ji rasti, privalai buti labai atidus zenklams. Dievas kiekvienam pasaulyje nubreze taka. Tereikia perskaityti, ka jis nubreze tau.
Jaunuoliui nespejus atsakyti, tarp jo ir senio pakyla naktinis drugys. Jis prisimena savo seneli; sis jam vaikysteje sake, jog naktiniai drugiai - sekmes zenklas. Kaip ir svirpliai, zalieji ziogai, mazi pilkieji driezai ir keturlapiai dobilai.
- Taip, taip, - pritaria senis, skaitantis jo mintis.- Teisybe tau sake senelis. Tai zenklai.
Paskui praskleidzia savo apsiausta. Vaikinas pritrenktas to, ka isvysta, ir prisimena vakar ji apakinusi blyksni: senio krutine dengia masyvus auksinis antkrutinis, visas nusagstytas brangiaisiais akmenimis.
Tai tikras karalius. O rengiasi paprastai, kad isvengtu plesiku.
- Imk, - taria senis ir is antkrutinio, is paties vidurio, islupa du akmenukus - viena balta ir viena juoda. - Ju vardai Urimas ir Tumimas. Juodasis reiskia "taip", baltasis "ne". Jie tau pades, kai nesiseks rasti zenklu. Tik visuomet pateik konkretu klausima.
Apskritai viska stenkis spresti pats. Lobis yra prie piramidziu - ir tai tu jau zinojai. Sesias avis atiduodi uz tai, kad del vieno dalyko apsispresti tau padejau as.
Jaunuolis isideda brangakmenius i krepsi. Ateityje jis viska spres pats.
- Nepamirsk, kad visa yra vienis. Nepamirsk zenklu kalbos. O svarbiausia, nepamirsk iki galo ivykdyti savo Asmenine Legenda.
Ir dar noreciau tau papasakoti viena trumpa istorija.
Vienas turtuolis pasiunte savo sunu pas ismintingiausia pasaulyje zmogu suzinoti Laimes Paslapties. Po keturiasdesimties dienu keliones per dykuma jaunuolis pagaliau priejo grazia pili, stovincia kalno virsuneje. Cia gyveno jo ieskomasis Ismincius.
Nesutikes sio sventojo zmogaus, musu herojus izenge vidun ir cia, puikioje saleje, isvydo didziuli sujudima: ieidinejo ir iseidinejo pirkliai, viename sales kampe kalbejosi zmones, kitame orkestras grojo svelnias melodijas. Ir dar stovejo stalas, apkrautas imantriausiais tos salies valgiais.
Ismincius kalbejosi cia su vienais, cia su kitais, ir jaunuoliui teko pralaukti keleta valandu, kol atejo jo eile.
Ismincius, atidziai isklauses vaikino ir suzinojes, ko jam reikia, pasake siuo metu neturis laiko atskleisti Laimes Paslapti, taciau pasiule jam apziureti rumus ir sugrizti po poros valandu.
- Tik noreciau tave paprasyti vienos paslaugos, - pridure Ismincius ir padave jaunuoliui sauksteli, o i ji ilasino du lasus aliejaus. - Vaiksciodamas nesk ta sauksteli taip, kad neispiltum aliejaus.
Jaunuolis pradejo lipti rumu laiptais - aukstyn ir zemyn, vis nenuleisdamas akiu nuo saukstelio. Po dvieju valandu jis vel prisistate Isminciui.
- Taigi, - klausia sis, - ar matei persu kilimus valgomajame? Ar matei parka, kuri Vyriausiasis Sodininkas kure desimti metu? Ar atkreipei demesi i puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumises jaunuolis prisipazino nemates nieko. Jo vienintelis rupestis buves neislieti Isminciaus ilasintojo aliejaus.
- Gerai. Grizk ir apziurek mano pasaulio stebuklus,- tare jam Ismincius. - Negalima pasitiketi zmogumi, nemacius jo namu.
Kiek nuramintas, jaunuolis vel paeme sauksteli ir pradejo vaikstineti po rumus, sikart apziurinedamas visus ant sienu ir palubese iskabinetus meno kurinius. Dabar jis pamate sodus, aplink juos dunksancius kalnus, subtiliu geliu grozi, pastebejo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kuriniui. Grizes pas Isminciu, jis smulkiai apsake, ka regejes.
- Bet kurgi tie du aliejaus lasai, kuriuos buvau tau idaves? - tuomet paklause jo Ismincius.
Jaunuolis pazvelge i sauksteli ir suprato juos ispyles.
- Tai va, - pasake Ismincius, - galiu tau duoti vieninteli patarima: Laimes Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirstant dvieju aliejaus lasu saukstelyje.

Netardamas ne zodzio, piemuo atsistoja. Jis suprato senojo karaliaus pasaka. Piemuo gali megti keliones, taciau jis niekad nepamirsta savo aviu.
Senis pazvelgia i jaunuoli ir, iskeles abi rankas, virs jo galvos padaro keleta keistu judesiu.
Tada susirenka avis ir nueina savo keliais.

*
Auksciau uz visus kitus pastatus Tarifos miestelyje iskilusi sena, kadaise mauru pastatyta tvirtove. Atsisedus ant jos sienos, matyti miestelio aikste, kukuruzu pardavejas ir ruozelis Afrikos.
Melchizedekas, Salemo karalius, sedejo ta vakara ant sienos ir jaute i veida pucianti veja, vadinama Levanto veju. Salia jo neramiai blaskesi avys, sutrikusios del to, kad pasikeite seimininkas, ir del kitu permainu. Nors is tikro joms reikejo viso labo atsigerti ir paesti.
Melchizedekas stebejo nedideli laiveli, tolstanti nuo uosto. Jis niekuomet nebepamatys jaunojo piemens, kaip niekuomet nebepamate Abraomo po to, kai priverte ji susimoketi desimtine. Ir vis delto tai buvo jo darbas...
Dievams nereikia tureti noru, nes jie neturi Asmeniniu Legendu. Taciau sirdies gilumoje Salemo karalius linkejo jaunuoliui sekmes.
"Gaila, kad jis greitai pamirs mano varda, - pamane.- Reikejo ji pakartoti keleta kartu. Pasakodamas apie mane, galetu pasakyti, jog tai buvau as, Salemo karalius".
Paskui, kiek susigedes savo minciu, pakele akis i dangu: "Zinau, Viespatie, kad, kaip tu sakei, tai tustybiu tustybe. Bet senam karaliui retkarciais reikia pajusti pasididziavima savimi".

*
"Kokia keista salis toji Afrika", - masto jaunuolis.
Jis sedi savotiskame bare, panasiame i tuos, pro kuriuos praejo klaidziodamas siauromis miesto gatvelemis. Greta, leisdami is ranku i rankas didziule pypke, ruko vyrai. Per keleta cia praleistu valandu jis jau mate vaikstinejancius, uz ranku susikibusius vyrus, uzsidengusias veidus moteris, dvasininkus, kurie kope i aukstus bokstus ir ten giedojo, o minios zmoniu tuo metu klaupesi ant keliu ir galvomis dauze zeme.
"Netikeliu apeigos", - dingteli jam. Budamas vaikas, savo kaimo baznycioje jis daznai ziuredavo i sventojo Jokubo - Mauru Puolejo statula - su kardu rankose, ant balto zirgo, kojomis trypiancio kazkokius zmones, panasius i situos. Jam nejauku, jis jauciasi siaubingai vienisas. Netikeliu zvilgsniai tokie niurus...
Ir dar, isvykdamas per skubejima jis uzmirso viena smulkmena, viena mazute smulkmena, kuri gali ilgam nutolinti lobio suradima: sioje salyje visi kalba arabiskai.
Prieina baro seimininkas, ir vaikinas pirstu parodo i gerima, patiekta ant gretimo staliuko. Tai arbata. Karti. Kur kas labiau jam patiktu atsigerti vyno.
Taciau dabar ne metas kvarsinti galva tokiais dalykais. Reikia galvoti tik apie lobi ir apie tai, kaip ji pasiimti. Pardaves avis, jis kisenen isidejo palyginti nemazai pinigu ir zino, kad pinigai - stebuklingas dalykas: ju turedamas, ne vienas nesijaucia visiskai vienisas. Netrukus, gal po keleto dienu, jis bus piramidziu papedeje. Seniokui su visu tuo auksu, kuris blizgejo ant krutines, nebuvo jokio reikalo del sesiu aviu paistyti nebutus dalykus.
Karalius minejo zenklus. Keldamasis laivu per sasiauri, vaikinas galvojo apie juos. Jam buvo aisku, ka turejo omenyje senasis: per ta laika, kuri praleido Andaluzijos kaimuose, jaunuolis iprato skaityti zemes ir besikeiciancio dangaus zenklus ir pagal juos surasti kelia. Jis zinojo, koks paukstis isduoda netoliese pasislepusia gyvate, koks krumas rodo, kad uz keliu kilometru yra vandens. Visu siu dalyku ji ismoke avys.
"Jei Dievas taip gerai veda avis, gerai ves ir zmogu",- nusprendzia ir iskart apsiramina. Nebe tokia karti atrodo ir arbata.
- Kas tu toks? - isgirsta klausiant ispaniskai.
Jis pajunta didziuli palengvejima. Ka tik maste apie zenklus, ir stai vienas...
- Kaip cia yra, kad tu kalbi ispaniskai? - paklausia vaikinas.
Priejusysis vilki vakarietiskais drabuziais, taciau odos spalva liudija, kad jis vietinis. Vyrukas panasaus ugio ir amziaus kaip ir jis pats.
- Cia beveik visi kalba ispaniskai. Juk nuo cia tik pora valandu kelio iki Ispanijos.
- Seskis ir uzsisakyk ko nors mano saskaita, - pasiulo vaikinas. - Ir paprasyk vyno. Man siauba kelia toji arbata.
- Vyno sioje salyje nera, - paaiskina priejusysis. - Religija draudzia.
Tuomet jaunuolis papasakoja, kad jam butinai reikia nukeliauti prie piramidziu. Jau ziojasi kalbeti apie lobi, bet paskutine akimirka susilaiko. Arabas uz nuvedima tikrai isreikalautu geros dalies. Jis prisimena, ka apie pasiulymus sake senis.
- Noreciau, jei imanoma, kad mane ten nuvestum. Uz nuvedima sumokeciau. Ar tu zinai, kaip ten nukakti?
Vaikinas pastebi, kad baro seimininkas atidziai klausosi ju pokalbio, ir tai ji sutrikdo. Taciau jis sutiko vadova ir sios progos tikrai nepraleis.
- Reikia pereiti visa Sacharos dykuma, - sako naujasis pazistamas. - Tam butini pinigai. Pirmiausia noriu zinoti, ar turi ju pakankamai.
Jaunuoliui klausimas pasirodo siek tiek izulus. Taciau jis tiki senuoju zmogumi, o sis juk sake, kad jeigu tikrai ko nors troksti, visas pasaulis padeda ta troskima igyvendinti.
Jis issitraukia is kisenes pinigus ir parodo savo naujajam pazistamam. Baro seimininkas prieina arciau ir taip pat ziuri. Vyrai persimeta keletu zodziu arabiskai. Seimininkas atrodo ipykes.
- Eime laukan, - sako vyrukas. - Jis nenori, kad mes cia sedetume.
Jaunuolis pasijunta drasiau. Jis pakyla susimoketi, bet seimininkas paima ji uz alkunes ir pradeda kazka kalbeti. Kalba nesustodamas. Jaunuolis stiprus, bet jis svetimoje salyje. Taciau naujasis draugas nustumia seimininka i sali ir issiveda vaikina laukan.
- Jis kesinosi i tavo pinigus, - paaiskina. - Tanzeras - ne toks kaip visa Afrika. Cia uostas, o visi uostai - vagiu knibzdelynai.
Taigi jis gali didziuotis naujuoju draugu, kuris pavojaus akimirka atejo i pagalba. Vaikinas issitraukia is kisenes pinigus ir suskaiciuoja.
- Prie piramidziu galetume buti jau rytoj, - imdamas pinigus, taria vyrukas. - Tik dabar reikia nusipirkti du kupranugarius.
Jiedu eina siauromis Tanzero gatvelemis, kur visuose kampuose ir uzkampiuose pristatyta prekemis apkrautu prekystaliu. Pagaliau atsiduria vidury dideles turgaus aikstes. Tukstanciai zmoniu derasi, perka, parduoda. Salia darzoviu - durklai, cia pat kilimai ir ivairiausios pypkes... Taciau jaunuolis nenuleidzia akiu nuo savo naujojo draugo. Juk sio rankose dabar visi jo pinigai. Gal vertetu juos atsiimti, bet, ko gero, tai butu nemandagu.
"Pakaks, jei atidziai ji seksiu", - pamano. Juk jis uz ana stipresnis.
Staiga viso sio chaoso viduryje jo akys uzkliuva uz labai grazaus kardo, kokio gyvenime dar nebuvo mates, - su sidabrine makstimi, juoda, brangakmeniais inkrustuota rankena. Vaikinas sau prisizada, grizdamas is Egipto, ji nusipirkti.
- Paklausk pardavejo, kiek uz ji praso, - sako draugui. Ir suvokia, jog, grozedamasis ginklu, kelias akimirkas buvo neatidus.
Jo sirdis susigniauzia, tarytum staiga butu susiaurejusi krutine. Vaikinas bijo apsidairyti, nes gerai zino, ka pamatys. Akimirka jis sustingsta, ismeiges akis i grazuji karda, o paskui, sukaupes visa valia, atsigrezia atgal.
Viskas aplinkui kaip buve: pirmyn ir atgal zujantys, saukiantys, kazka perkantys zmones, kilimai ir riesutai, salotos ir variniai padeklai, toliau gatvese - uz ranku susikibe vyrai, syduotos moterys, egzotiski kvapai. Tik niekur, nicniekur nebera jo bendrakeleivio.

Jis dar stengiasi tiketi, kad juodu pasimete atsitiktinai, ir nusprendzia likti aiksteje, vildamasis, kad anas sugris. Po valandeles kazkoks zmogus uzlipa i viena is bokstu ir pradeda giedoti, o visi esantys aiksteje klaupiasi ant keliu, dauzo kaktomis i zeme ir gieda kartu. Baige, nelyginant sutartinai besidarbuojantys skruzdelynas, isardo prekystalius ir issiskirsto.
Saule taip pat arteja prie laidos. Jaunuolis ilgai lydi ja zvilgsniu, kol galiausiai ji pasislepia uz baltu namu, juosianciu aikste. Jis prisimena, jog kai ta pati saule si ryta tekejo, jis buvo kitame zemyne, turejo sesiasdesimt aviu ir paskirta pasimatyma su mergina. Ryta, eidamas laukais, jis dar zinojo viska, kas turejo ivykti.
Taciau dabar, saulei leidziantis, jis kitoje salyje, svetimas svetimoje zemeje, nesuprantantis net kalbos, kuria aplinkui kalba zmones. Jis nebe piemuo, jis nebeturi nieko, net pinigu grizti atgal ir pradeti viska is naujo.
Ir visa tai tarp vieno sauletekio ir saulelydzio". Jam pagailsta paciam saves. Kartais gyvenimas apsivercia vienu mirksniu, neduodamas laiko net apsiprasti su pasikeitimais.
Verkti geda. Jis niekuomet neverke net savo aviu akivaizdoje. Bet turgaus aikste tuscia, o jis toli nuo tevynes.
Jis verkia: Jis verkia, nes Dievas neteisingas, jeigu taip atsilygina zmonems, tikintiems savo svajonemis. "Ganydamas avis, as buvau laimingas ir dalinausi laime su visais, kurie buvo salia. Zmones matydavo mane ateinanti ir maloniai priimdavo. Dabar as liudnas ir nelaimingas. Ka toliau darysiu? Tapsiu pikciurna ir nebepasitikesiu zmonemis, nes vienas mane apvyle. Nekesiu visu, kurie rado pasleptus lobius, nes as neradau savojo. Visada stengsiuosi laikyti uzspaudes turimus trupinius, nes esu per menkas, kad apglebciau pasauli".
Jis praskleidzia savo kelionmaisi, noredamas pasiziureti, gal ten dar likes koks gabaliukas laive valgyto sumustinio. Bet randa tik storaja knyga, apsiausta ir du senio duotus akmenukus.
Juos pamates, jis labai nudziunga. Tuos du brangakmenius is auksinio antkrutinio gavo mainais uz sesias avis. Jis gali juos parduoti ir nusipirkti bilieta kelionei atgal.
"Ateityje busiu gudresnis", - pasizada mintyse, traukdamas brangakmenius is kelionmaisio ir kisdamas giliai i kisene. Cia uostas, ir is visko, ka sake tas tipas, vienas dalykas yra tikras: uoste visada pilna vagiu.
Dabar jis supranta, kodel taip karsciavosi baro seimininkas: jis megino ji perspeti, kad nepasitiketu anuo vyruku. "As, kaip ir dauguma zmoniu, matau pasauli toki, koki noreciau matyti, o ne toki, koks jis yra is tiesu".
Jaunuolis atidziai tyrineja akmenukus. Svelniai glosto kiekviena, jausdamas ju vesa, pavirsiaus lyguma. Jie - jo lobis. Jau vien lytedamas juos, jis jaucia nepaaiskinama ramybe. Ir prisimena senaji zmogu.
"Kai tu tikrai ko nors troksti, - sake sis, - visas pasaulis padeda igyvendinti si troskima".
Jam noretusi suprasti, kaipgi sitai gali buti tiesa. Juk stai dabar jis - tuscioje turgaus aiksteje, be skatiko kiseneje, be savo aviu, kurias reiketu saugoti nakti. Taciau brangakmeniai - irodymas, kad jis tikrai buvo sutikes karaliu, kuris zinojo viska apie jo gyvenima, net ir tai, ka jis veike su tevo ginklu ir koks buvo pirmas jo seksualinis nuotykis.
"Akmenys skirti burimui. Tai - Urimas ir Tumimas".
Jis ikisa akmenukus atgal i kelionmaisi ir nusprendzia padaryti bandyma. Senis sake, kad reikia pateikti aiskius klausimus, nes jei nezinai, ko nori, akmenys negali padeti.
Ir tuomet jaunuolis paklausia, ar tebegalioja senio jam suteiktas palaiminimas.
Istraukia viena is akmenuku. Tai "taip".
- Ar as rasiu savo lobi? - duoda antra klausima.
Jis kisa ranka i kelionmaisi, noredamas issitraukti viena akmenuka, bet tuo metu jie abu isslysta zemen pro maza skylute. Iki siol net nebuvo pastebejes, kad kelionmaisis praires. Vaikinas pasilenkia pakelti Urimo ir Tumimo, kad galetu juos vel imesti i maisa. Bet, matant akmenukus ant zemes, atmintyje iskyla kita fraze:
"Ismok pastebeti zenklus ir juos suprasti", - taip pat sake senis.
O juk tai buvo zenklas! Jaunuolis nusijuokia. Paskui pakelia abu brangakmenius ir deda i kelionmaisi. Jis nebeketina jo uzsiuti, - brangakmeniai gali iskristi pro skylute, kada panoreje. Jis suprato, jog yra dalyku, kuriu nevalia klausti, - nereikia begti nuo savojo likimo.
"As zadejau visada viska spresti pats", - primena sau.
Svarbiausia, akmenys pasake, kad senio palaiminimas tebesaugo ji, ir tai jam sugrazina pasitikejima savimi. Jaunuolis vel ziuri i tuscia turgaus aikste, bet nebejaucia ankstesnes nevilties. Tai nebera svetimas pasaulis; tai - naujas pasaulis.
Pagaliau, garbes zodis, juk tiksliai issipilde tai, ko jis trosko: pamatyti naujus krastus. Net jeigu jam nebus lemta pasiekti piramidziu, jau dabar jis nukeliaves daug toliau negu bet kuris jo pazistamas piemuo.
"O! Jei jie zinotu, kad vos uz poros valandu kelio laivu yra tiek jdomiu dalyku..."
Naujasis pasaulis pries jo akis atsiveria tuscios turgaus aikstes pavidalu, bet jis jau mate sia vieta kupina gyvybes ir to nepamirs niekada. Prisimena karda; nors ir sumokejo didziule kaina uz pasigrozejima juo, bet juk iki siol gyvenime nebuvo mates nieko panasaus. Ir staiga jis suvokia galis ziureti i pasauli kaip vagies auka arba kaip ieskas lobio nuotykiu megejas.
"As - ieskas lobio nuotykiu megejas", - dar pagalvoja isvarges, pries nugrimzdamas i gilu miega.

*
Jis atsibunda kazkieno purtomas uz peties. Turgaus aikste, kurios vidury miegojo, pradeda atgyti.
Vaikinas apsidairo, ieskodamas savo aviu, bet tuojau susivokia esas kitame pasaulyje. Tai jam nesukelia liudesio, priesingai, jis pasijunta laimingas. Nebereikia ieskoti vandens ir edesio avims, jis gali leistis ieskoti lobio. Vaikinas neturi ne skatiko kiseneje, taciau turi savaji tikejima, gyvenimu. Ir vakar vakare galutinai apsisprende buti nuotykiu ieskotoju, tokiu kaip jo skaitytu knygu herojai.
Jaunuolis neskubedamas vaikstineja po aikste. Prekiautojai pradeda montuoti stalus. Jis imasi padeti saldumynu pardavejui, statanciam savaji stala. Ji patraukia sio zmogaus sypsena - ne tokia kaip daugelio: dziaugsminga, atvira gyvenimui, sakytum rodanti pasiryzima pradeti gera darbo diena. Toji sypsena jam savaip primena seni, ta paslaptingaji karaliu, su kuriuo susipazino. "Sis prekiautojas gamina skanestus ne noredamas pakeliauti ar vesti kokio pirklio dukteri. Ne, jis daro juos todel, kad jam patinka sis darbas", - masto jaunuolis. Ir jis pasijunta galis, kaip ir senis, vien paziurejes i zmogu, suprasti, ar sis arti savo Asmenines Legendos, ar labai nuo jos nutoles. "Tai nesunku, tik as niekada anksciau to nebuvau pastebejes".
Juodviem pabaigus tvarkyti prekystali, gerasirdis pardavejas pasiulo ka tik iskepta bandele. Vaikinas su dideliu malonumu ja suvalgo, padekoja ir leidziasi i kelia. Jau nuejus gera gala, jam dingteli mintis, kad prekystali sumontavo du zmones, kuriu vienas kalbejo arabiskai, o kitas ispaniskai. Nepaisant to, jie puikiausiai suprato vienas antra.
"Pasaulyje yra kalba, virsesne uz zodzius, - pagalvoja.- Patyriau tai su avimis, o dabar ta pati patiriu su zmonemis.
Taip, jis mokosi daugybes nauju dalyku. Tegu jau ir patirtu, bet vis delto nauju, nes anksciau, susidurdamas su jais, visai ju nepastebedavo. Todel, kad buvo prie ju priprates. "Jei ismokciau suprasti ta bezode kalba, suprasciau pasauli".
"Visa yra vienis" - sake senasis zmogus.
Jis nusprendzia neskubedamas pasibastyti Tanzero gatvelemis: tik taip gali pavykti pastebeti zenklus. Be abejo, tam reikia daug kantrybes, bet juk kantrybe - tai pirmoji piemens igyjama dorybe.
Dar viena karta jis suvokia siame svetimame pasaulyje pasinaudojes tuo, ko ji ismoke avys.
"Visa yra vienis " - sake senasis zmogus.

*
Svinta, ir, kaip kiekviena ryta, Kristolo Pardaveja uzplusta nerimas. Jau beveik trisdesimt metu jis toje pacioje vietoje - ant vienos is kalvu isikurusioje krautuveleje, i kuria retai teuzsuka koks klientas. Dabar velu ka nors keisti: vienintelis dalykas, kurio jis ismoko gyvenime, - tai pirkti ir parduoti kristola. Buvo metas, kai jo krautuvele zinojo daug zmoniu: arabu pirkliai, prancuzu ir anglu geologai, vokieciu kareiviai, kuriu kisenes visuomet buvo pilnos pinigu. Tais laikais prekiauti kristolu buvo didelis dalykas, ir jis isivaizdavo viena diena tapsias turtingas, isivaizdavo visas tas grazias moteris, kurias tures senatveje.
Taciau bego laikas, o kartu su juo po truputi traukesi miestas. Seuta klestejo labiau negu Tanzeras, taigi ir prekyba pasuko kita kryptimi. Kaimynai issikrauste kitur, ir dabar ant kalvos beliko vos kelios parduotuves. Kas gi kops i kalva del kokios menkos krautuveles?
Kristolo Pardavejas neturi pasirinkimo. Trisdesimt gyvenimo metu jis praleido pirkdamas ir pardavinedamas kristolo dirbinius, o dabar jau per velu uzsiimti kuo nors kitkuo.
Visa ryta jis stebi negausius gatves praeivius. Tai daro jau daugybe metu ir zino, kas kada praeis pro jo krautuve.
Belikus kelioms minutems iki priespieciu ties vitrina sustoja jaunas svetimsalis. Apsirenges ne blogiau uz kitus, taciau igudusi Kristolo Pardavejo akis tuoj atspeja, kad vaikinas neturi pinigu. Vis delto Pardavejas nusprendzia grizti prie prekystalio ir lukteleti kelias minutes, kol jis nueis.

*
Jaunuolis skaito ant duru pakabinta skelbima, kad cia kalbama keletu kalbu, ir mato uz prekystalio pasirodant zmogu.
- Jei norite, - kreipiasi jis, - as galiu isvalyti sias vazas. Tokiu, kokios jos yra, dabar niekas niekada nepirks.
Pirklys ziuri i ji, bet nepraveria burnos.
- Uz tai man duosite pavalgyti, gerai?
Zmogus ir toliau tyli. Jaunuolis supranta, jog spresti privalo pats.
Kelionmaisyje jis turi apsiausta, kurio dykumoje neprireiks. Issitraukia ji ir pradeda valyti vazas. Per pusvalandi isblizgina visus vitrinoje isstatytus dirbinius. Per ta laika ieina du klientai ir nuperka keleta kristoliniu indu.
Baiges darba, jis papraso seimininko valgyti.
- Einam priespieciauti, - pakviecia Kristolo Pardavejas.
Jis uzkabina ant duru kortele, ir juodu drauge eina i mazuti bara kalvos virsuneje. Susedus prie vienintelio staliuko, esancio bare, Kristolo Pardavejas sypsodamasis sako:
- Tau nereikejo nieko valyti. Koranas mums liepia pavalgydinti kiekviena alkstanti.
- Tuomet kodel man leidote tai daryti? - klausia jaunuolis.
Todel, kad vazos tikrai buvo nesvarios. O tavo galva reikejo apvalyti nuo blogu minciu, kaip ir manaja.
Kai jie baigia valgyti, Pardavejas, pasisukes i jaunuoli, taria:
- As noreciau, kad dirbtum mano krautuveje. Siandien, tau valant kristola, iejo du klientai. Tai geras zenklas.
"Zmones daznai kalba apie zenklus, - pagalvoja piemuo. - Bet jie nesupranta, apie ka kalba. Taip, kaip ir as nesupratau, jog tiek metu kalbejau su avimis bezode kalba".
- Ar nori pas mane dirbti? - pakartoja Kristolo Pardavejas.
- As galiu dirbti likusia dienos dali, - atsako vaikinas.
- Iki ausros nuvalysiu visa parduotuves kristola. Uz tai noreciau pinigu, kad rytoj galeciau nukeliauti i Egipta.
Senis prapliumpa juoktis.
- Jei net visus metus valytum mano kristola ir gautum uz kiekviena parduota dirbini gerus komisinius, dar turetum skolintis pinigu kelionei i Egipta. Tarp Tanzero ir piramidziu - tukstanciai kilometru dykumos.
Tuomet stoja tokia tyla, kad, atrodo, staiga uzmigo visas miestas. Nebeliko turgu, pasibaige derybos tarp prekeiviu, nebera kopianciu i minaretus ir ten giedanciu vyru, nebera kardu inkrustuotomis rankenomis, nieko nebera... Jokiu vilciu ir nuotykiu, jokiu senu karaliu ir Asmeniniu Legendu. Nebera lobio nei piramidziu. Tarsi bezadis tapo visas pasaulis, nes nutilo vaikino sirdis. Nei skausmo, nei kancios, nei nusivylimo. Tik tuscias zvilgsnis, ismiges i zemas baro duris, ir didziulis noras mirti - kad sia pacia akimirka viskas pasibaigtu.
Pardavejas ziuri i ji suglumes. Dziaugsmas, tryskes is vaikino si ryta, sakytum staiga dingo.
- As galiu tau duoti pinigu sugrizti savon salin, sunau, - sako Kristolo Pardavejas.
Jaunuolis vis dar tyli. Paskui atsistoja, susitvarko drabuzius, pasiima kelionmaisi.
- As dirbsiu pas jus, - pareiskia jis.
Ir kiek patylejes priduria:
- Man reikia pinigu nusipirkti keletui aviu.



Antra dalis
Jau beveik menuo, kai jaunuolis dirba pas Kristolo Pardaveja. Tai ne toks darbas, kuris jam tikrai patiktu. Juo labiau kad uz savo prekystalio per dienas nesiliauja bambejes Pardavejas, vis ji ragindamas buti atidu, kad kas nesuduztu.
Taciau jis ir toliau dirba cia. Mat nors Pardavejas ir senas niurzglys, bet ne sukcius: uz kiekviena parduota daikta vaikinas gauna neblogus komisinius ir jau spejo kiek pasitaupyti. Siryt jis paskaiciavo: jeigu dirbs taip kaip dabar, prireiks visu metu, kol gales nusipirkti keleta aviu.
- Noreciau padaryti dar viena lentyna kristolui, - kreipiasi i seimininka. - Galetume ja pastatyti lauke, kad is tolo patrauktu einanciuju kalvos slaitu demesi.
- To dar niekad nedariau, - atsako Pardavejas. - Praeidami zmones kliudys lentyna, ir kristolas dus.
- Kai as variau per kaimus savo avis, jas bet kada galejo igelti gyvate. Bet si rizika - aviu ir piemenu gyvenimo dalis.
Pardavejas nueina prie kliento, norincio pirkti tris vazas. Dabar jis parduoda daugiau nei bet kada, tarytum butu sugrize laikai, kadi si gatve buvo vienas pagrindiniu Tanzero traukos centru.
- Musu apyvarta gerokai padidejo, - sako jis vaikinui, kai klientas iseina. - Is to, ka uzdirbame dabar, as galiu geriau gyventi, o tu galesi greiciau vel isigyti aviu. Tad kam dar daugiau prasyti is gyvenimo?
- Privalome sekti zenklus, - nemastydamas atsako jaunuolis. Ir pasigaili tai istares, nes juk Pardavejas nebuvo sutikes karaliaus.
"Tai vadinama Palankumo Principu, sake senis. Debiutanto sekme. Nes gyvenimas nori, kad mes gyventume savo Asmenine Legenda".
Taciau Pardavejas gerai supranta, apie ka kalba vaikinas. Vien tai, kad sis yra krautuveje, - geras zenklas. Sulig kiekviena diena kasoje vis daugeja pinigu, tad jis ne nemano gailetis nusisamdes jaunaji ispana. Nors tas ir uzdirba daugiau, nei, jo manymu, deretu: mat, nesitikedamas, kad prekyba pagyves, pats jam pasiule didesnius komisinius. Tik nuojauta jam sako, kad netrukus vaikinas gris prie savo aviu.
- Kodel tu sumanei keliauti prie piramidziu? - klausia jis, noredamas nukreipti pokalbi nuo lentynos.
- Todel, kad daug apie jas girdejau, - atsako vaikinas, vengdamas kalbeti apie savo sapna. Lobis dabar jam tapes skaudziu prisiminimu, ir jis stengiasi apie visa tai nebegalvoti.
- As nezinau ne vieno zmogaus, kuris noretu pereiti dykuma tik tam, kad pamatytu piramides, - sako Pardavejas.- Juk tai ne kas kita kaip akmenu kruva. Tokia piramide tu gali pasistatyti savo darze.
- Jus niekada nesvajojote apie keliones, - burbteli jaunuolis ir nusigrezia aptarnauti ka tik parduotuven iejusio kliento.

Praejus porai dienu pirklys pats prasnenka apie vitrina.
- Labai nemegstu permainu, - sako jis. - Nei tu, nei as nesame tokie kaip Hasanas. Jis - turtingas pirklys ir jei apsiskaiciuoja, ka nors pirkdamas, jam tai menkniekis. O mums tenka ilgai kenteti del savo klaidu.
"Tikra tiesa", - mintyse pritaria jaunuolis.
- Kodel gi tu nori tos lentynos? - klausia Pardavejas.
- As noriu kuo greiciau sugrizti prie aviu. Kai lydi sekme, reikia ja isnaudoti ir daryti viska, kad jai padetume - taip, kaip ji padeda mums. Tai vadinama Palankumo Principu. Arba "debiutanto sekme".
Senasis valandele tyli. Paskui atsidusta:
- Pranasas mums dave Korana ir paskyre penkias priedermes, kurias turime vykdyti visa gyvenima. Svarbiausia is ju - tiketi viena vieninteli Dieva. Kitos: melstis penkis kartus per diena, laikytis Ramadano pasninko, teikti labdara vargsams...
Jis nutyla. Kalbant apie Pranasa, jo akys pritvinksta asaru. Sis zmogus - uolus tikintysis. Nors retkarciais ir pristigdamas kantrybes, jis stengiasi gyventi pagal musulmoniskus istatymus.
- O kokia penktoji priederme? - neistveria vaikinas.
- Pries pora dienu tu man sakei, kad as niekada nesvajojes apie keliones, - atsako Pardavejas. - Penktoji kiekvieno musulmono priederme yra atlikti viena kelione. Bent karta gyvenime mes privalome aplankyti sventaji Mekos miesta.
Meka yra dar toliau nei piramides. Kai buvau jaunas, sumaniau su tuo trupuciu pinigu, kuriuos turejau, pradeti sia prekyba. Tikejausi viena diena tapti pakankamai turtingu ir ten nukeliauti. Is tiesu, mano pelnas vis didejo. Bet tuomet jau niekam nebegalejau patiketi savo kristolo - juk kristoliniai daiktai tokie trapus. Per tuos metus pro mano krautuve praejo daugybe Mekon keliaujanciu zmoniu. Buvo turtuoliu, kuriuos lydejo tarnu ir kupranugariu vilkstines, taciau dauguma ju buvo daug neturtingesni uz mane.
Visi iskeliaudavo ir sugrizdavo laimingi, o sugrize ant savo namu duru pritvirtindavo tos sventos keliones simbolius. Vienas is tokiu zmoniu - kurpius, gyvenes is batu taisymo, man pasakojo, kad beveik istisus metus keliaves dykuma, taciau labiau pavarges, kai, ieskodamas odos, turejes apeiti keleta Tanzero kvartalu.
- Kodel nekeliaujate i Meka dabar? -pasidomi jaunuolis.
- Todel, kad svajone. apie Meka man padeda gyventi. Ji man suteikia jegu istverti visas tas viena i kita panasias dienas, tas vazu prigrustas lentynas, tuos pusrycius ir pietus apgailetinoje uzeigoje. As bijausi ja ivykdyti, nes tada nebeturesiu del ko gyventi toliau.
Tu svajoji apie avis ir piramides. Tu nesi toks kaip as, nes nori igyvendinti savo svajones. As tenoriu svajoti apie Meka. Jau tukstancius kartu isivaizdavau savo kelione per dykuma, atejima i aikste, kurioje yra Sventasis Akmuo, septynis bokstus, i kuriuos turesiu ikopti pries ji paliesdamas. isivaizdavau, kas bus greta manes, kas priesais, apie ka mes kalbesimes ir kaip kartu melsimes. Taciau as baiminuosi, kad visai tai netaptu didziuliu nusivylimu, ir todel verciau pasitenkinu svajonemis.
Ta diena Pardavejas duoda vaikinui sutikima irengti vitrina.
Zmoniu svajones labai skirtingos.

*
Praeina dar du menesiai. Naujoji vitrina i parduotuve pritraukia daug klientu. Jaunuolis paskaiciuoja, kad, padirbejes dar seseta menesiu, gales grizti i Ispanija ir nusipirkti sesiasdesimt, o gal net ir dar sesiasdesimt aviu. Taigi per nepilnus metus jis bus padvigubines savo banda. Be to, gales deretis su arabais, mat jau pramoko sios savotiskos kalbos. Nuo to isimintino ryto turgaus aiksteje jis nebesinaudoja Urimu ir Tumimu, nes Egiptas jam tapo tokia pat tolima svajone kaip Meka Kristolo Pardavejui. Taciau dabar jis patenkintas savo darbu ir nenustoja galvoti apie ta diena, kai paliks Tarifa kaip nugaletojas.
"Atmink - visada turi zinoti, ko nori", - sake senasis karalius. Jaunuolis zino, ko nori, ir del to dirba. O gal tai ir yra jo lobis - atvykti sion keiston zemen, pakliuti ant vagies ir padvigubinti savo aviu skaiciu, neisleidus tam ne cento?
Jis didziuojasi ismokes ir suprates daug svarbiu dalyku. Tokiu kaip prekyba kristolu, bezode ir zenklu kalba.
Viena popiete ant kalvos jis pamato zmogu, besiskundzianti, kad, taip sunkiai lipus, negalima rasti padorios vietos troskuliui numalsinti. Dabar jaunuolis supranta zenklu kalba ir eina ieskoti seimininko.
- Mes turetume cia uzkopusiems zmonems pasiulyti arbatos, - sako jam.
- Aplinkui yra daugybe vietu, kur galima isgerti arbatos, - atsauna Pardavejas.
- Galetume ja patiekti kristolo stiklinese. Tada zmones labiau ivertintu arbata ir panoretu isigyti kristolo. Nes labiausiai zmones gundo grozis.
Pardavejas kuri laika ziuri i padejeja, bet nieko jam neatsako. Tik vakare, atlikes savo religines apeigas ir uzdares krautuve, jis atsiseda ant saligatvio ir pakviecia jaunuoli kartu parukyti nargile - ta keistaja arabiska pypke.
- Ko tu sieki? - klausia senasis Kristolo Pardavejas.
- As jau sakiau: noriu atpirkti savo avis, ir tam man reikalingi pinigai.
Zmogus prisideda pypken nauju zariju ir giliai uztraukia duma.
- Stai jau trisdesimt metu, kai as cia prekiauju. Puikiai skiriu geros ir prastos kokybes dirbinius, gerai zinau visus sios prekybos ypatumus. Ir esu priprates prie krautuves, jos dydzio ir klienturos. Pradejus pardavineti arbata kristolo stiklinese, verslas isaugtu, o man tektu keisti gyvenimo buda.
- Argi tai negerai?
- As priprates prie savo gyvenimo budo. Pries tau ateinant cia, masciau apie tai, jog praradau daug laiko, likes toje pacioje vietoje, kai visi mano draugai issikele kitur ir ju verslas arba zlugo, arba suklestejo. Del to labai liudejau. Dabar zinau, kad viskas ne taip: is tikruju mano krautuve tokio dydzio, kokio visada norejau. As nenoriu nieko keisti, nes nezinau, kaip keisti. As esu visiskai priprates prie saves tokio, koks esu.
Jaunuolis nezino, ka sakyti. Tuomet senasis kalba toliau:
- Tu man buvai palaiminimas. O siandien suvokiau viena dalyka: bet koks palaiminimas, jei jis nera priimtinas, virsta prakeikimu. As is gyvenimo nebelaukiu nieko. O tu verti mane galvoti apie turtus ir horizontus, apie kuriuos niekuomet ne minties neturejau. Dabar, sitai patyres ir suvokes didziules savo galimybes, jausiuos kur kas nelaimingesnis nei anksciau. Nes zinosiu, kad galiu tureti viska, tik nenoriu.
"Laime, kad nieko tuomet nepasakiau kukuruzu traskuciu pardavejui", - mintyse pasidziaugia jaunuolis.
Vyrai ruko pypke dar kuri laika, iki nusileidzia saule. Juodu snekejosi arabiskai, ir jaunuolis patenkintas galejes susikalbeti sia kalba. Buvo metas, kai jis tikejo, kad visko gyvenime ji gali ismokyti avys. Taciau avys negalejo jo ismokyti kalbeti arabiskai.
"Pasaulyje, matyt, yra ir kitu dalyku, kuriu negali ismokyti avys, - masto jis, tylomis stebedamas Pardaveja. - Nes, be vandens ir zoles, jos nieko daugiau neiesko. Turbut ne jos mane ir moke. As pats is ju mokiausi".
- Maktub, - galiausiai istaria Pardavejas.
- Ka tai reiskia?
- Reikia gimti arabu, kad tai suprastum. Verciant apytikriai butu "tai irasyta.
Ir, rupestingai gesindamas pypkeje zarijas, jis pareiskia jaunuoliui, kad sis galis pradeti klientams siulyti arbata kristolo stiklinese.
Kartais gyvenimo srauto sulaikyti neimanoma.

*
Zmones kopia aukstyn kylancia gatve, o uzkope pasijunta nuvarge. Taciau pacioje kalvos virsuneje yra puikiu kristolo dirbiniu krautuve, kur galima gauti gaivinancios metu arbatos. Ir jie eina vidun atsigerti arbatos, patiekiamos nuostabiose kristolo stiklinese.
- Mano zmona niekad apie tai nepagalvojo, - sako vienas vyriskis ir nuperka keleta kristolo stikliniu. Vakare jis tures sveciu, ir jiems, be abejo, padarys ispudi siu indu prasmatnumas. Kitas klientas savo ruoztu pareiskia, kad arbata, patiekta kristolo stiklinese, visada gardesne, nes geriau issilaiko jos aromatas. Treciasis priduria, kad tai Rytu tradicija - naudoti arbatai kristola, turinti stebuklingu savybiu.
Netrukus naujiena pasklinda, ir vis daugiau zmoniu kopia kalvos virsunen pamatyti krautuveles, idiegusios naujove tokioje senoje prekyboje. Veliau atsidaro ir daugiau parduotuviu, patiekianciu arbata kristolo stiklinese, taciau jos nera kylancios i kalva gatves gale, todel lieka apytustes.
Greitai Pardavejui tenka nusisamdyti dar du tarnautojus. Netrukus kartu su kristolo dirbiniais jis pradeda importuoti didziulius kiekius arbatos, kuria diena po dienos suvartoja naujoviu istroske vyrai ir moterys.
Taip praeina sesi menesiai.

*
Jaunuolis atsibunda pries sauleteki. Praejo vienuolika menesiu ir devynios dienos nuo tada, kai jo kojos pirmasyk paliete Afrikos zeme.
Jis apsivelka specialiai siai dienai nusipirkta arabiska balto lino drabuzi, uzsideda turbana ir prispaudzia ji kupranugario odos lankeliu. Galiausiai apsiauna naujais sandalais ir, stengdamasis nekelti triuksmo, nusileidzia laiptais zemyn.
Miestas dar miega. Vaikinas susitepa sumustini su sezamo sviestu ir isgeria is kristolines stiklines karstos arbatos. Tada atsiseda ant krautuves slenkscio ir vienumoje uzsiruko nargile.
Jis ruko nieko negalvodamas, apgaubtas tylos, kuria tedrumscia vejo, atnesancio dykumos kvapa, osimas. Baiges rukyti, ikisa ranka kisenen ir keleta akimirku gerisi tuo, ka is jos issitrauke.
Tai didoka pinigu suma. Jos visai pakanka nusipirkti simtui dvidesimciai aviu, grizimo bilietui ir prekybos tarp jo salies ir tos, kurioje dabar yra, licencijai.
Jis kantriai laukia, kol nubunda senasis Pardavejas ir nulipa atidaryti krautuves. Tuomet juodu drauge seda gerti arbatos.
- Siandien iseinu, - sako jaunuolis. - Jau turiu pakankamai pinigu nusipirkti avims. Ir jus ju turite pakankamai nukeliauti Mekon.
Senasis nieko neatsako.
- Noreciau jusu palaiminimo, - neatstoja jaunuolis. - Jus man daug padejote.
Senis tyledamas toliau taiso arbata. Pagaliau pasisuka i jaunuoli.
- As didziuojuosi tavim, - prabyla jis. - Tu mano krautuvei ikvepei gyvybes. Tik Mekon as nekeliausiu, ir tu tai zinai. Kaip zinai ir tai, kad nebepirksi aviu.
- Kas jums sake? - issigasta jaunuolis.
- Maktub, - paprastai atsako Kristolo Pardavejas.
Ir suteikia jam savo palaiminima.

*
Jaunuolis nueina i savo kambari ir susirenka daiktus. Susidaro trys pilni krepsiai. Jau iseidamas, kambario kampe pastebi savo senaji piemens kelionmaisi. Jis visas sulamdytas, ir vaikinas vos jo nepamirso. Viduje tebera knyga ir apsiaustas. Kai jis traukia pastaraji, ketindamas pasiulyti pirmam gatveje sutiktam vyrukui, grindimis nurieda du akmenukai. Urimas ir Tumimas.
Tuomet jis vel prisimena senaji karaliu ir nusistebi, kad toki ilga laiko tarpa buvo ji pamirses. Visus metus jis dirbo be jokio atilsio, tesirupindamas vienu dalyku - kaip uzsidirbti pakankamai pinigu, kad netektu grizti Ispanijon nuleista galva.
"Niekada neissizadek savo svajoniu, - sake senasis karalius. - Buk atidus zenklams".
Vaikinas pakelia nuo zemes Urima ir Tumima, ir ji apima keistas jausmas, tarsi netoliese butu karalius. Taip, jis sunkiai dirbo visus siuos metus, o dabar zenklai rodo, kad atejo metas isvykti.
"As vel busiu tas, kas buvau seniau, - masto jis. - Tik kalbeti arabiskai mane bus ismokiusios ne avys".
Ir vis delto avys ji ismoke ne maziau svarbaus dalyko: kad pasaulyje egzistuoja visiems suprantama kalba. Ir jis kalbejo ja visa si laika, stengdamasis atgaivinti krautuve. Tai entuziazmo kalba, kai viskas daroma su meile ir kantriai, zinant, ko nori, ir tikint, kad tai pasieksi. Dabar Tanzeras jam nebesvetimas miestas, ir jis jaucia, kad kaip uzkariavo sia vieta, taip galetu uzkariauti ir kitka pasaulyje.
"Kai tikrai ko nors troksti, visas pasaulis padeda igyvendinti ta troskima"; - sake senasis karalius.
Taciau senasis karalius nekalbejo apie vagis, apie didziules dykumas, apie zmones, kurie zino savo svajones, bet nenori ju siekti. Senasis karalius nesake, kad piramides - tik akmenu kruva ir kad bet kas gali pasidaryti akmenu kruva savo darze. Taip pat jis uzmirso pasakyti, ar, turint pakankamai pinigu nusipirkti didesnei bandai negu anksciau turetoji, reikia ja nusipirkti.
Vaikinas ima kelionmaisi kartu su kitais krepsiais ir nulipa laiptais zemyn; senasis seimininkas aptarnauja uzsienieciu pora, kiti krautuves klientai is kristolo stikliniu geria arbata. Toks ankstyvas metas, ir taip gerai vyksta prekyba. Is tos vietos, kurioje stovi, jis pirmasyk pastebi, kad Kristolo Pardavejo plaukai lygiai tokie pat kaip senojo karaliaus. Jis prisimena saldumynu pardavejo sypsena ta pirmaji ryta Tanzere, kai neturejo kur eiti nei ka valgyti, - toji sypsena jam taip pat primine karaliu.
"Tarytum jis butu cia praejes ir palikes savo pedsakus,- masto vaikinas. - Atrodo, lyg kiekvienas siu zmoniu viena ar kita savo gyvenimo valanda butu turejes proga su juo susipazinti. Beje, jis sake, jog visuomet pasirodo tam, kuris gyvena savo Asmenine Legenda".
Vaikinas iseina neatsisveikines su Kristolo Pardaveju. Jis nenori apsiverkti kitiems matant. Bet jam bus gaila sio laiko ir visu cia ismoktu geru dalyku. Dabar jis kur kas labiau pasitiki savimi ir jaucia nora uzkariauti pasauli.
"Taciau as eisiu i jau pazistamus laukus ir vel ginsiu per juos savo avis..." Tik jis jau nebesidziaugia siuo sprendimu. Jis dirbo istisus metus, kad galetu igyvendinti svajone, o stai dabar si svajone atrodo vis maziau ir maziau svarbi. Gal todel, kad tai ir nebuvo jo svajone?
"Kas zino, ar ne geriau elgtis taip kaip Kristolo Pardavejas? Neiti Mekon, o gyventi noru ja pamatyti?" Bet rankose jis laiko Urima ir Tumima, ir sie brangakmeniai jam perduoda senojo karaliaus valia ir jega. Atsitiktinai - o gal tai zenklas, dingteli vaikinui, - jis atsiduria prie baro, i kuri buvo uzejes pirmaja diena. Jo vagies cia nera, ir seimininkas atnesa stikline arbatos.
"Vel tapti piemeniu galeciau bet kada, - svarsto vaikinas. - Moku priziureti avis ir niekad neuzmirsiu, kaip su jomis elgtis. Taciau nukeliauti prie Egipto piramidziu gal nebeturesiu kitos progos. Senasis zmogus nesiojo auksini antkrutini ir zinojo visa mano gyvenimo istorija. Tai buvo tikras karalius, tikras visazinis".
Vos dvi valandos kelio ji teskiria nuo Andaluzijos lygumu, o tarp jo ir piramidziu - dykuma. Bet juk padeti galima vertinti ir kitaip: is tikruju dabar jis yra dviem valandomis kelio arciau savojo lobio. Kas, kad siam dvieju valandu keliui iveikti jam prireike beveik istisu metu...
"Gerai zinau, kodel noreciau grizti prie aviu. Avis jau pazistu; ju prieziura nesunki, jas galima myleti. Nezinau, ar galima pamilti dykuma, taciau dabar joje slypi mano lobis. Jeigu nepasiseks jo rasti, namo sugrizti galesiu visada. O gyvenimas netiketai man suteike pakankamai pinigu, ir laiko turiu tiek, kiek reikia. Tai kodel gi nepabandzius?"
Ta pacia akimirka jis pajunta didziuli palengvejima. Jis gali bet kada vel tapti piemeniu. Jis gali bet kada tapti kristolo pardaveju. Galbut pasaulyje yra daug kitu pasleptu lobiu, bet jis susapnavo sapna, kuris pasikartojo, ir sutiko karaliu. Taip atsitinka ne kiekvienam.
Is baro vaikinas iseina visiskai patenkintas. Jis ka tik prisimine, kad vienas is Pardavejo tiekeju kristolo dirbinius atgabendavo karavanais, keliaujanciais skersai dykuma.
Jo rankose Urimas ir Tumimas. Siu akmenu deka jis ir vel sugrizta i savojo lobio kelia.
"As visuomet greta tu, kurie gyvena savo Asmenine Legenda", - sake senasis karalius.
Jis juk nieko nepraras, jei nueis iki prekiu sandeliu issiaiskinti, ar is tikro piramides taip toli.

*
Anglas sedi pastate, atsiduodanciame gyvuliais, prakaitu, dulkemis. Vargu ar ji galima vadinti prekiu sandeliu; tai tikras tvartas.
"Visas mano gyvenimas praejo tam, kad atsidurciau stai tokioj vietoj, - masto jis, issiblaskes vartydamas kazkoki chemijos zurnala. - Desimt metu studiju mane atveda i gyvuliu tvarta!
Bet reikia testi. Reikia tiketi zenklais. Visa gyvenima, visa studiju laika jis praleido ieskodamas bendros Pasaulio kalbos. Is pradziu domejosi esperanto, veliau religijomis ir galiausiai apsistojo ties alchemija. Jis mokejo esperanto kalba, puikiai nusimane apie ivairias religijas, bet dar nebuvo tapes alchemiku. Be abejo, jam pavyko issifruoti daug svarbiu dalyku, taciau siuo metu ieskojimai buvo pasieke tokia riba, kad jis nebepajege zengti toliau. Jis bande uzmegzti rysius su kitais alchemikais. Taciau alchemikai - keistuoliai, galvojantys tik apie save ir retai kada sutinkantys padeti. Kas zino, ar tik jie jau nera atrade Didziojo Kurinio paslapties - Filosofinio Akmens - ir del to dabar tyli, uzsisklende nuo visu?
Bergzdziai ieskodamas Filosofinio Akmens, jis jau isleido didziaja dali tevo palikto turto. Jis lankesi geriausiose pasaulio bibliotekose, turejo isigijes svarbiausius ir reciausius alchemijos veikalus. Syki viename ju perskaite, jog kadaise i Europa buvo atvykes zymus alchemikas arabas, kuris sakesi turis daugiau nei du simtus metu ir atrades Filosofini Akmeni bei Ilgo Gyvenimo Eliksyra. Sis pasakojimas anglui padare dideli ispudi. Bet visa tai ir butu like tik legenda, panasia i daugeli kitu, jei vienas jo draugas, grizes is archeologines ekspedicijos dykumoje, nebutu papasakojes apie ten gyvenanti ypatingomis galiomis apdovanota araba.
- Jis gyvena Al Fajumo oazeje, - pasakojo draugas.- Zmones sako, kad jam daugiau nei du simtai metu ir kad jis sugeba bet kuri metala paversti auksu.
Tai isgirdes, anglas nepaprastai susijaudino. Atsauke visus prisiimtus isipareigojimus, atsirinko svarbiausias knygas, ir stai jis cia - panasiame i gyvuliu tvarta prekiu sandelyje, kuriame didziulis karavanas ruosiasi kelionei per Sachara. Sis karavanas eis per Al Fajuma.
"As privalau susitikti su tuo prakeiktu alchemiku", - masto anglas.
Ir jam darosi lengviau kesti gyvuliu smarve.
I pastata, kuriame sedi anglas, ieina ir pasilabina taip pat apsikroves rysuliais jaunas arabas.
- Kur keliaujate? - pasiteirauja.
- Dykumon, - atsako anglas ir vel palinksta prie zurnalo. Siuo metu jis neturi noro kalbetis. Jis privalo savo atmintyje atgaivinti viska, ko ismoko per desimti metu, nes alchemikas tikriausiai surengs jam koki isbandyma.
Jaunasis arabas taip pat issitraukia knyga ir pradeda skaityti. Knyga ispaniska. "Cia tai puiku", - apsidziaugia anglas. Jis kalba ispaniskai geriau negu arabiskai, ir jei sis vaikinas keliauja iki Al Fajumo, tures su kuo pasisnekuciuoti, kai nebus uzsiemes svarbiais dalykais.

*
"Keista, - stebisi jaunuolis, bandydamas is naujo skaityti laidotuviu scena, kuria prasideda pasakojimas. - Jau beveik metai, kai pradejau sia knyga, bet daugiau kaip keliu puslapiu negaliu iveikti". Nepavyksta susikaupti, nors greta ir nera jam trukdancio karaliaus.
Vaikinas vis dar dvejoja, - jam sunku apsispresti. Dabar jis supranta viena svarbia tiesa: sprendimai tera tik ko nors pradzia. Darydamas sprendima, zmogus is tikruju pasineria verzlion sroven, kuri ji nunesa ten, kur sprendimo akimirka jis net nenujaute atsidursias.
"Kai nusprendziau vykti ieskoti savojo lobio, neisivaizdavau, kad dirbsiu kristolo krautuveje, - masto jis, stengdamasis pagristi savo isvadas. - Taip ir sis karavanas - jis gali puikiai atitikti mano sprendima, bet jo kelione tebera paslaptis".
Priesais sedi europietis, kuris taip pat skaito knyga. Nesimpatiskas: kai jis iejo, nuzvelge ji niekinamai. Butu galeje tapti gerais draugais, bet europietis nuo pat pirmos akimirkos uzkirto tam kelia.
Jaunuolis uzvercia knyga - nenori niekuo buti panasus i ta europieti. Taigi issitraukia is kisenes Urima ir Tumima ir pradeda jais zaisti.
Svetimsalis susunka:
- Urimas ir Tumimas!
Jaunuolis skubiai paslepia akmenukus kiseneje.
- Jie neparduodami, - burbteli.
- Ju verte nedidele, - atsako anglas. - Tai kalnu kristolas, nieko daugiau. Zemeje yra begale kalnu kristolo, bet tiems, kurie apie ji nusimano, sitie yra Urimas ir Tumimas. As ir nezinojau, kad sioje pasaulio dalyje ju esama.
- Juos man dovanojo vienas karalius, - paaiskina vaikinas.
Svetimsalis nutyla. Paskui ikisa ranka i kisene ir virpedamas istraukia is jos du lygiai tokius pat akmenukus.
- Jus minejote karaliu... - prabyla jis.
- Bet jus netikite, kad karalius galetu kalbetis su piemeniu, - atkerta jaunuolis, sisyk tikrai noredamas uzbaigti pokalbi.
- Greiciau priesingai. Piemenys pirmieji pagerbe viena karaliu tada, kai visi kiti atsisake ji pripazinti. Taigi nera nieko nepaprasto, jei karaliai kalbasi su piemenimis.
Ir bijodamas, kad vaikinas gali jo nesuprasti, priduria:
- Apie tai parasyta Biblijoje. Knygoje, kuri mane ismoke pasidaryti siuos Urima ir Tumima. Tie akmenys - tai vienintele Dievo leidziama burimo priemone. Dvasininkai juos nesioja isegtus i aukso antkrutini.
Jaunuoli uzplusta dziaugsmas: kaip gerai, kad jis atejo cia!
- Galbut tai zenklas, - tarsi balsu mastydamas, sumurma anglas.
- Kas jums kalbejo apie zenklus?
Vaikino susidomejimas vis labiau dideja.
- Gyvenime viskas zenklai, - atsako anglas, pagaliau uzversdamas zurnala, kuri skaite. - Pasaulis sukurtas taip, kad jo pamatas yra viena kalba, kuria visi girdi, taciau kurios nebesupranta. Tos Universaliosios Kalbos, salia kitu dalyku, as ir ieskau. Kaip tik todel esu cia. Mat privalau surasti viena zmogu, mokanti sia Kalba. Alchemika.
Pokalbi nutraukia iejes prekiu sandelio savininkas.
- Judviem pasiseke, - pranesa storulis arabas. - Siandien po pietu vienas karavanas iseina i Al Fajuma.
- Bet as keliauju i Egipta, - nesutinka vaikinas.
- Al Fajumas ir yra Egipte, - gerasirdiskai nusijuokia storulis. - Tu man atrodai labai juokingas arabas.
Vaikinas pasisako esas ispanas, tuo pradziugindamas angla: bus nors vienas europietis, tegu ir arabiskai apsirenges.
- Jie zenklus vadina sekme, - arabui isejus, pareiskia anglas. - Jei galeciau, parasyciau didziule enciklopedija apie zodzius "sekme" ir "sutapimas". Butent siais zodziais parasyta Universalioji Kalba.
Paskui juodu vel snekuciuojasi, ir anglas sako jaunuoliui, jog tai ne atsitiktinumas, kad pamate ji su Urimu ir Tumimu rankose. Ir pasiteirauja, ar jis taip pat keliaujas ieskoti Alchemiko.
- As keliauju ieskoti lobio, - atsako vaikinas ir tuojau pasigaili apie tai prasitares.
Taciau anglas neatrodo labai susidomejes tuo, ka jis pasake.
- Tam tikra prasme as taip pat, - prisipazista.
- As net nezinau, kas yra toji alchemija, - dar priduria jaunuolis, bet tuo metu prekiu sandelio savininkas juos pakviecia laukan.

*
- As - Karavano Vadas, - prisistato ilgabarzdis vyriskis juodomis akimis. - Ir savo rankose laikau kiekvieno, kuri vedu, gyvybe ir mirti. Nes dykuma - aikstinga moteris, neretai isvaranti zmones is proto.
Karavana sudaro apie du simtus keleiviu ir antra tiek gyvuliu - kupranugariu, arkliu, mulu, pauksciu. Daug moteru, vaiku. Ne vienas vyras turi uz dirzo uzkista durkla, o jei ne - tai ilgavamzdi ant peties. Anglas gabenasi keleta skryneliu knygu.
Aiksteje viespatauja neapsakomas triuksmas, ir Vadas, noredamas, kad visi ji suprastu, turi savo kalba pakartoti keleta kartu.
- Cia yra visokiu zmoniu, ir kiekvieno sirdyje vis kitas dievas. Mano vienintelis dievas yra Alachas, ir as prisiekiu Alachu, jog darysiu viska, ka galesiu ir kaip tik galesiu, kad dar syki iveikciau dykuma. Taciau as noriu, kad kiekvienas is jusu taip pat nuosirdziai prisiektu savo tikimu Dievu, kad manes klausys bet kuriomis aplinkybemis. Dykumoje nepaklusnumas tolygus mirciai.
Per minia nuvilnija prislopintas snabzdesys. Kiekvienas pakuzdom prisiekia savuoju Dievu. Jaunuolis prisiekia Jezumi Kristumi. Anglas tyli. Murmesys trunka kiek ilgiau, nei uztruktu paprasta priesaika. Zmones praso Dangaus uztarimo.
Pasigirsta pratisas trimito garsas, ir visi sedasi i balnus. Jaunuoliui ir anglui tenka gerokai pasistengti, kol uzsiropscia ant savo nusipirktu kupranugariu. Vaikinas pajunta gailesti sunkiais rysuliais apkrautam anglo gyvuliui.
- Ne, atsitiktinumu nera, - sako anglas, bandydamas testi sandelyje pradeta pokalbi. - As atvykau cia vieno draugo deka, nes jis susipazino su arabu, kuris...
Taciau karavanas pajuda, ir darosi nebeimanoma suprasti jo zodziu. Ir vis delto jaunuolis puikiai zino, apie ka kalbama: tai vis toji pati paslaptinga grandine, sujungusi skirtingus ivykius, kai jis tapo piemeniu, keleta kartu susapnavo ta pati sapna, atsirado mieste netoli Afrikos, jo aiksteje sutiko Karaliu, buvo apvogtas, kad susipazintu su Kristolo Pardaveju, ir...
"Kuo zmogus labiau priarteja prie savo svajones, tuo tvirtesniu jo gyvenimo pagrindu tampa Asmenine Legenda",- nusprendzia jis.
Karavanas traukia Levanto vejo kryptimi. Keliaujama rytais; sustojama atokvepiui, kai saule ima nepakenciamai svilinti, ir vel leidziamasi kelin jai pasislinkus zemyn. Jaunuolis nedaug tepasikalba su anglu, nes sis didziaja laiko dali praleidzia isikniaubes i savo knygas.
Tuomet jis tylomis pradeda stebeti zmoniu ir gyvuliu zygi per dykuma. Dabar viskas kitaip nei pirmaja keliones diena. Tasyk tai buvo triuksminga minia: girdejosi riksmai, vaiku verksmas, gyvuliu prunkstimas, o viso to samysio fone skambejo nekantrus vedliu ir pirkliu nurodymai...
Tuo tarpu dykumoje - visiska tyla, tedrumsciama niekad nenurimstancio vejo ir gyvuliu kanopu dunkciojimo. Net vedliai retai kada pasikalba tarpusavyje.
- As jau daug kartu keliavau per sias bekrastes smelio platybes, - syki vakare prasitaria vienas kupranugariu varovu. - Bet dykuma tokia neaprepiama, horizontai tokie tolimi, kad kiekvienakart pasijunti mazas ir gali tik tyleti.
Jaunuolis supranta, ka nori pasakyti varovas, nors jam iki siol neteko keliauti per dykuma. Taciau ziuredamas i jura ar i ugni, jis taip pat galedavo istisas valandas nepratarti ne zodzio, pakeretas siu gaivalu didingumo ir galybes.
"As mokiausi is aviu, mokiausi is kristolo, - masto jis, - Ne prasciau galiu mokytis ir is dykumos. Man atrodo, kad ji dar senesne ir ismintingesne".
Vejas nesiliauja putes. Vaikinas prisimena ta diena Tarifoje, kai jaute ji, sededamas ant tvirtoves sienos. Galbut tas pats vejas dabar kedena vilnas jo avims, einancioms per Andaluzijos, laukus ieskoti vandens ir zoles...
"Jos nebe mano, - sako sau mintyse, nejausdamas jokio liudesio. - Be abejo, jos jau priprato prie naujojo piemens ir mane pamirso. Ir labai gerai. Kas iprates keliauti taip, kaip ipranta avys, tas zino, kad visuomet ateina akimirka, kai tenka isvykti".
Tada jis prisimena pirklio dukteri ir pasijunta esas tvirtai isitikines, kad si jau istekejusi. Gal uz kukuruzu traskuciu pardavejo, gal uz piemens, taip pat mokancio skaityti ir galincio jai pripasakoti nepaprastu istoriju. Pagaliau jis gi ne vienintelis toks. Taciau si nuojauta ji sykiu ir nustebina. Gal ir jis pradeda ismokti tos garsiosios Universaliosios Kalbos, aprepiancios visu praeiti ir ateiti? "Nuojauta", - daznai sakydavo motina. Jis ima suvokti, kad nuojautos - tai trumpi samones panirimai i bendraja gyvenimo tekme, kurioje susiliejusios visu zmoniu istorijos; taigi mes galime viska zinoti todel, kad viskas yra irasyta.
- Maktub, - istaria jaunuolis, prisimines Kristolo Pardaveja.

Dykuma - tai tarpais smelis, tarpais akmuo. Priejes akmens luita, karavanas ji aplenkia, jei priesais iskyla uolynas - daro dideli lanksta. Kai smelis tampa per smulkus kupranugariu kanopoms, ieskoma, kur jis tvirtesnis. Tose vietose, kur kadaise buta ezero, zeme padengta druska. Gyvuliai vargsta, ir varovams tenka nulipti zemen jiems padeti. Uzsikele krovinius sau ant peciu, varovai pernesa juos per sudetingus ruozus, o tada vel apkrauna gyvulius. Kai vienas vedlys suserga ar numirsta, kupranugariu varovai traukia burtus, kuriam ji pakeisti.
Visa tai daroma turint viena vieninteli tiksla. Nesvarbu, kad karavanas taip vingiuoja, jo kryptis visuomet ta pati. Iveikes kliutis, jis vel susiranda zvaigzde, rodancia, kurioje puseje yra oaze. Ir kai zmones priesais mato ta zvaigzde, spindincia ankstyvo ryto danguje, jie zino, kad ji rodo vieta, kur yra moteru, vandens, palmiu ir datuliu. Vienintelis anglas viso to nepastebi: daugiausia laiko jis praleidzia skaitydamas savo knygas.
Jaunuolis taip pat turejo knyga, kuria megino skaityti pirmosiomis keliones dienomis. Taciau jam pasirode daug idomiau stebeti karavana ir klausytis vejo. Ismokes geriau suprasti savo kupranugari ir pradejes vis labiau prie jo prisiristi, jis knyga ismete. Kaip nereikalinga nasta. Nepaisant to, kad kiekviena karta, ja atversdamas, prietaringai isivaizduodavo rasias kazka svarbaus.
Pamazu jis susidraugauja su salia keliaujanciu kupranugariu varovu. Vakarais prie lauzo jam pasakoja savo piemenavimo laiku nuotykius. Vieno pokalbio metu varovas taip pat prasnenka apie savo gyvenima.
- As gyvenau vietoveje netoli El Kairumo, - sako jis.- Turejau darza, vaiku - gyvenima, kuri maniau nesikeisiant iki mirties. Vienais metais, kai derlius pasitaike geresnis nei paprastai, mes visi nuvykome i Meka, ir taip as ivykdziau savo vienintele iki tol neatlikta priederme. Dabar zinojau, kad galesiu mirti ramus, ir tuo dziaugiausi.
Viena diena pradejo drebeti zeme, ir patvines Nilas issiliejo is savo vagos. Tai, kas, atrode, gali atsitikti tik kitiems, atsitiko man paciam. Potvynio metu kaimynai baiminosi netekti savo alyvmedziu. Mano zmona bijojo, kad vanduo nenunestu vaiku. O man siauba kele mintis, kad bus sunaikinta viskas, ka per gyvenima pavyko sukurti.
Taciau ivyko nepataisoma nelaime. Is zemes nebebuvo imanoma isgauti nieko, ir man teko ieskotis kito pragyvenimo saltinio. Stai, siandien esu kupranugariu varovas. Bet dabar as suprantu Alacho zodzius: zmogus neturi bijoti nezinomybes, nes kiekvienas yra pajegus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia.
Ar kalbetume apie savo gyvenima, ar apie savo plantacija, mes bijome tik vieno dalyko - prarasti tai, ka turime. Taciau si baime dingsta, kai suvokiame, kad musu istorija ir pasaulio istorija parasytos ta pacia Ranka.

*
Kartais karavanai susitinka nakties zygio metu. Paprastai vienas ju turi to, ko reikia antrajam, - tarsi is tikruju viska butu parasiusi ta pati Ranka. Kupranugariu varovai apsikeicia informacija apie smelio audras ir, susede prie lauzu, seka dykumu istorijas.
Kai kada prie karavano prijoja paslaptingi raiteliai su gaubtuvais ant galvu - karavanu kelia saugantys beduinai. Jie ispeja apie plesikus, maistaujancias gentis. Jie atjoja tyledami ir pasitraukia taip pat tyledami, susisupe tamsiais apsiaustais, kad net nematyti veidu, tiktai akys.
Viena tokia nakti prie lauzo, kur sedi jaunuolis ir anglas, prieina kupranugariu varovas.
- Girdejau, vyksta karas tarp genciu, - pranesa jis.
Vyrai prityla. Nors niekas neistaria ne zodzio, jaunasis ispanas pajunta visus apemusia, tarytum ore tvyrancia baime. Dar vienas bezodes Universaliosios Kalbos pasireiskimas...
Po kurio laiko anglas paklausia, ar tai pavojinga.
- Izengus dykumon, neimanoma savo pedomis grizti atgal, - atsako varovas. - O kadangi grizti atgal negalima, telieka rupintis, kaip kuo sekmingiau varytis priekin. Visa kita, iskaitant ir pavoju, priklauso tik nuo Alacho.
Ir savo aiskinima uzbaigia istardamas paslaptingaji "Maktub".
- Jus turetumete daugiau demesio skirti karavanams,- varovui nuejus, primena jaunuolis anglui. - Jie keliauja labai vingiuodami, bet visuomet ta pacia kryptimi.
- O jus turetumete daugiau skaityti apie pasauli, - atkerta anglas. - Knygos yra visiskai kaip karavanai.

Nuo siol ilga zmoniu ir gyvuliu virtine pradeda judeti sparciau. Tyla dabar vyrauja ne tik diena. Po truputi ji isiviespatauja ir vakarais - tuo metu, kai zmones paprastai susesdavo pasisnekuciuoti prie lauzu. O viena diena Karavano Vadas nusprendzia visai ju nebekurti, kad karavanas nepatrauktu niekieno demesio. Tuomet keliautojai, gindamiesi nuo nakties salcio, is gyvuliu padaro rata ir miega visi drauge jo viduryje. Aplink stovykla Vadas isstato ginkluotus sargybinius.
Viena is tokiu naktu anglas negali uzmigti. Jis susiranda jaunaji ispana, ir juodu iseina pasivaikscioti i gretimas kopas. Tai menulio pilnaties naktis. Jaunuolis papasakoja anglui savo istorija.
Sis, atrodo, labiausiai sudomintas pasakojimo apie krautuve, diena is dienos klestejusia vis labiau, kai joje pradejo dirbti vaikinas.
- Stai tas pradas, lemiantis viska, - sako jis. - Tai, kas Alchemijoje vadinama Pasaulio Siela. Kai ko nors trokstama visa sirdimi, priartejama prie tos Pasaulio Sielos. Tai visuomet labai teigiama jega.
Ir dar paaiskina, kad sitai nera vien zmoniu privilegija: visa, kas egzistuoja zemeje - ar tai butu mineralas, ar augalas, ar gyvulys, ar paprasciausia mintis - taip pat turi siela.
- Visa, kas yra ant zemes ir po ja, nepaliaujamai kinta, nes zeme - tai gyvas daiktas, irgi turintis siela. Mes esame sios Sielos dalis, bet retai kada suvokiame, kad ji visuomet veikia musu labui. Jus turite suprasti, kad kristolo krautuveje pacios vazos buvo jusu sekmes bendrininkes.
Jaunuolis kuri laika tyli, grozedamasis menuliu ir baltu smeliu.
- As stebejau traukianti per dykuma karavana, - pagaliau prabyla jis. - Karavanas ir dykuma kalba ta pacia kalba, todel sioji leidzia jam pereiti per save. Taciau sykiu ji bando ji kas zingsnis, tikrindama, ar tarp jo ir jos yra visiska harmonija. Jei taip - karavanas nueis iki oazes. Taciau jei bent vienas is musu, nors ir koks butu drasus, nesupras tos kalbos, zus pacia pirmaja diena.
Juodu drauge grozisi menesiena.
- Tai zenklu magija, - toliau desto vaikinas. - As maciau, kaip musu vedliai skaito dykumos zenklus ir kaip karavano siela kalbasi su dykumos siela.
Abu kiek patyli, o tada jau prabyla anglas:
- Is tiesu man reiketu daugiau demesio skirti karavanui...
- O man reiketu paskaityti jusu knygas, - atsako jaunuolis.

*
Keistos tos knygos... Pasakoja apie gyvsidabri, druska, slibinus ir karalius, taciau vaikinas is viso to nieko nesupranta. Ir vis delto beveik visose siose knygose sakytum kartojasi viena mintis: kad visa kas yra vienis.
Vienoje knygoje jis perskaito, kad pati svarbiausia Alchemijos teksta sudariusios vos kelios eilutes ir kad jos buvusios parasytos ant paprasto smaragdo.
- Tai Smaragdo Lentele, - paaiskina anglas, didziuodamasis, kad gali kai ko pamokyti savaji keliones drauga.
- Tuomet kam ta daugybe knygu?
- Kad butu galima suprasti ta keleta eiluciu, - atsako anglas, pats nelabai tikras, ar tai tiesa.
Labiausiai jaunuoli sudomina knyga, kurioje surasytos zymiuju alchemiku biografijos. Tie vyrai visa savo gyvenima paskyre metalu gryninimui laboratorijose; jie tikejo, kad metu metais virinant metala, sis galu gale netenkas visti savo specifiniu savybiu ir jo vietoje atsirandanti Pasaulio Siela. Sis Vienatinis Dalykas galis alchemikams padeti suprasti viska, kad egzistuoja zemeje, nes jis esas kalba, kuria tarpusavyje bendrauja daiktai. Alchemikai ji vadina Didziuoju Kuriniu - jis susideda is vienos skystos ir vienos kietos dalies.
- Argi, norint atrasti sia kalba, nepakanka stebeti zmones ir zenklus? - klausia jaunuolis.
- Jus turite manija viska suprastinti, - susierzines atkerta anglas. -Alchemija - rimtas darbas. Butina sekti kiekviena proceso faze, kaip moke meistrai.
Jaunuolis suzino, kad skystoji Didziojo Kurinio dalis vadinama Ilgo Gyvenimo Eliksyru ir kad sis Eliksyras ne tik gydo visas ligas, bet taip pat neleidzia senti alchemikui. O kietoji dalis vadinama Filosofiniu Akmeniu.
- Nelengva isgauti Filosofini Akmeni, - sako anglas.- Alchemikai daug metu praleidzia laboratorijose, stebedami metalus gryninancia ugni. Taip ilgai ziurint i ja, is ju sirdziu pamazele pasitraukia visa pasaulio tustybe. Taip viena grazia diena jie suvokia, kad metalu gryninimas galu gale isgrynino juos pacius.
Jaunuolis prisimena Kristolo Pardaveja, sakiusi, kad jis gerai padare, isvalydamas kristolo indus, nes taip jie abu apsivale nuo blogu minciu. Vis labiau tvirteja jo isitikinimas, kad Alchemijos galima mokytis ir kasdieniniame gyvenime.
- Be to, - toliau desto anglas, - Filosofinis Akmuo turi viena nepaprasta ypatybe. Net mazute jo kruopelyte gali didziulius kiekius pigaus metalo paversti auksu.
Tai isgirdes, jaunuolis dar labiau susidomi Alchemija. Juk tereikia trupucio kantrybes, ir galima viska paversti auksu. Jis skaito biografijas zmoniu, kuriems sitai pavyko, - tai Helvetius, Elias, Fulcanellis, Geberis. Ju gyvenimas tikrai nuostabus: visi jie iki galo ivykde savo Asmenines Legendas. Jie keliavo, susitikinejo su zyniais, dare stebuklus netikinciuju akivaizdoje, isgavo Filosofini Akmeni ir Ilgo Gyvenimo Eliksyra.
Bet kai jis panori issiaiskinti, kaip gauti Didiji Kurini, pasijunta visiskai ismustas is veziu. Apie tai, be piesineliu, uzkoduotu instrukciju ir miglotu tekstu, neparasyta nieko.

- Kodel jie kalba tokia sunkiai suprantama kalba? - pasiteirauja jis viena vakara anglo.
Beje, sis atrodo blogai nusiteikes, tarsi jam butu truke tu knygu.
- Kad ja suprastu tik tie, kurie turi pakankamai dideli atsakomybes jausma, - paaiskina anglas. - isivaizduokite, kad visi is svino ima daryti auksa. Po kurio laiko sis taptu nieko vertas. Gauti Didiji Kurini gali tiktai atkaklus, savo darbui atsideje tyrinetojai. Stai del to dabar ir esu cia, sios dykumos viduryje. Del to, kad susitikciau su tikru alchemiku, kuris man padetu issifruoti kodus.
- Kada parasytos sios knygos? - klausia vaikinas.
- Pries keleta simtmeciu.
- Tais laikais dar nebuvo spaustuviu. Vargu ar visi tada galejo tapti Alchemijos zinovais. Tuomet kam ta keista kalba ir visi tie piesiniai?
Anglas i si klausima neatsako. Tik burbteli, kad keleta dienu atidziai stebejes karavana, bet nepamates nieko naujo. Isidemejes tik viena dalyka: vis daugiau kalbama apie kara.

*
Viena diena jaunuolis grazina anglui knygas.
- Na, ar daug suzinojote? - paklausia sis nekantriai. Jam reikia su kuo nors pasikalbeti, kad bent trumpam pamirstu savo bugstavimus del karo.
- Suzinojau, kad pasaulis turi viena siela ir kad tas, kuris supras sia siela, supras ir daiktu kalba. Suzinojau, kad daugelis alchemiku gyveno savo Asmenines Legendas ir uzbaige jas atrasdami Pasaulio Siela, Filosofini Akmeni, Ilgo Gyvenimo Eliksyra.
Taciau, svarbiausia, as suzinojau, jog tie dalykai tokie paprasti, kad juos galima surasyti ant vieno smaragdo.
Anglas nusivyles. Ilgi studiju metai, magiski simboliai, nesuprantami sudetingi zodziai, laboratoriju aparatai - visa tai vaikinui nepadare jokio ispudzio.
"Per mazai islavintas jo protas, kad suvoktu siuos dalykus", - pagalvoja.
Jis paima knygas ir sudeda i krepsius, uzkabintus ant kupranugario balno asu.
- Grizkite prie savo karavano, - pareiskia. - Jis juo labiau manes kazin ko neismoke.
Jaunuolis vel isiziuri i begarse neaprepiama dykuma ir zingsniuojanciu gyvuliu dulkinama smeli. "Kiekvienas mokosi savaip, - taria sau mintyse. - Jo mokymosi budas netinka man, o manasis netinka jam. Ir vis delto abu mudu ieskome savo Asmeniniu Legendu. Todel as ji gerbiu".

*
Dabar karavanas zygiuoja diena ir nakti. Kartkartemis vis pasirodo uzdengtaveidziai zinianesiai, o jaunuolio draugu tapes varovas paaiskina, kad prasidejo karas tarp genciu. Ir kad reiketu dekoti likimui, jei pavyktu pasiekti oaze.
Gyvuliai isseke, zmones darosi vis tylesni. Tyla dar gresmingesne nakti, kai sublioves kupranugaris (kuris viso labo ir tera sublioves kupranugaris) isgasdina visus: tai gali buti zenklas, kad jie jau puolami.
Taciau varovas neatrodo per daug susijaudines del karo gresmes.
- As esu gyvas, - sako jis jaunuoliui viena tamsia, be menulio ir be lauzu nakti, valgydamas is saujos datules. - Ir kai as valgau as nedarau nieko kito tik valgau. Kai einu - einu, ir tai viskas. O jei viena diena reikes kautis, tai ar ne vis tiek, kada mirti? As negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. As esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebesi visuomet gyventi dabartimi, busi laimingas zmogus. Tu suprasi, kad yra gyvybe dykumoje, kad dangus zvaigzdetas ir kad vyrai kariauja, nes tai budinga zmogaus prigimciai. Tavo gyvenimas taps svente, vienu didziuliu festivaliu, nes jis - tik siuo metu isgyvenama akimirka, tik tiek.

Praejus dviem parom pries uzmigdamas jaunuolis pazvelgia dangun, ieskodamas kelio krypti rodancios zvaigzdes. Ir jam pasivaidena, kad horizontas nusileides zemiau negu paprastai: virs dykumos spindi tukstanciai zvaigzdziu.
- Mes salia oazes, - sako kupranugariu varovas.
Tai kodel neiname jon tuoj pat?
Todel, kad reikia miegoti.

*
Jis pramerkia akis, kai is uz horizonto isnyra saule. Priesais - ten, kur nakti spindejo zvaigzdeles, driekiasi begalines, visa dykumos erdve uzpildancios datuliu palmiu eiles.
- Atvykome! - surinka irgi ka tik pabudes anglas.
Taciau jaunuolis tyli. Jis ismoko dykumos tylos ir tiktai grozisi priesais plytinciu palmiu vaizdu. Pries akis dar ilgas kelias iki piramidziu; ir sis rytas viena diena tebus tik grazus prisiminimas. Taciau dabar tai esama akimirka, svente, apie kuria kalbejo kupranugariu varovas, ir jis stengiasi isgyventi sia akimirka, sujungdamas ja su savo praeities pamokomis ir ateities svajonemis. Taip, viena diena si tukstanciu palmiu vizija tebus tik prisiminimas. Bet sia akimirka ji jam reiskia pavesi, vandeni, prieglobsti nuo karo. Taip, kaip kupranugario subliovimas gali virsti pavojaus signalu, palmiu eile gali tapti stebuklu.
"Pasaulis kalba daugiau nei viena kalba", - padaro isvada jis.

"Kai pagreiteja laiko begimas, karavanai taip pat ima skubeti", - masto Alchemikas, stebedamas i oaze izengiancius simtus isvargusiu zmoniu ir gyvuliu. Atvykelius suksniais pasitinka gyventojai; matydami svetimsalius, is dziaugsmo sokineja vaikai, ir sukilusios dulkes uzdengia dykumos saule. Alchemikas pastebi, kaip susiburia genciu vadai, kaip jie prieina prie Karavano Vado ir visi drauge ilgai apie kazka tariasi.
Bet visa tai Alchemiko nedomina. Jis jau regejo daugybe cionai atvykstanciu ir isvykstanciu zmoniu; nesikeite tik oaze ir dykuma. Siuos smelynus minde karaliai ir elgetos, o jie, nors vejai siek tiek keicia ju pavirsiu, visada tokie pat, kokius jis iprato matyti nuo vaikystes. Vis delto sirdies gilumoje jam nepavyksta pajusti ne trupinelio to dziaugsmo, kuri patiria kiekvienas keliautojas, kai, daug dienu ziurejus vien i geltona zeme ir zydra dangu, pries akis iskyla datuliu palmiu zaluma.
"Gal Dievas ir sukure dykuma tam, kad zmogus galetu dziaugtis, isvydes palmes", - pagalvoja jis.
Tada Alchemikas nusprendzia sutelkti demesi i praktiskesnius dalykus. Jis zino, kad siuo karavanu atvyksta zmogus, kuriam tures perduoti dali savo paslapciu. Apie tai buvo pranese zenklai. Jis dar nepazista sio zmogaus, taciau savo igudusia akimi atpazins ji vos tik pamates. Alchemikas tikisi, kad sis bus toks pat talentingas kaip ir pries ji buves mokinys.
"Nezinau, kodel sie dalykai butinai turi buti perduodami is burnos ausin", - masto jis. Tikrai ne del to, kad tai butu dideles paslaptys: Dievas dosniai atskleidzia savo paslaptis visoms gyvoms butybems.
Galimas tik vienas paaiskinimas: tie dalykai turi buti perduodami sitaip, nes jie, be abejones, kile is Grynojo Gyvenimo, o si gyvenima paveikslu ar zodziu pavidalu sunku suvokti.
Todel, kad zmones pasiduoda paveikslu bei zodziu zavesiui ir galiausiai uzmirsta Pasaulio Kalba.

*
Naujieji atvykeliai tuojau pat nuvedami pas Al Fajumo genciu vadus. Jaunuoliui sunku patiketi savo akimis: tai ne vienas sulinys tarp keliu palmiu (kaip jis isivaizdavo is aprasymo, karta skaityto istorijos knygoje), - oaze daug didesne uz dauguma Ispanijos kaimu. Joje trys simtai suliniu, penkiasdesimt tukstanciu datuliu palmiu ir daugybe tarp ju issibarsciusiu spalvotu palapiniu.
- Tarytum is "Tukstancio ir vienos nakties", - sako anglas, nekantraudamas kuo greiciau susitikti su Alchemiku.
Juos tuctuojau apsupa smalsus vaikai, apziurineja gyvulius, kupranugarius, atvykusius zmones. Vyrai nori zinoti, ar jie mate kokiu nors kautyniu pedsaku, moterys jau dera pirkliu atgabentus audinius ir brangiuosius akmenis. Dykumos tyla dabar tarsi tolimas sapnas: visi be perstojo plepa, juokiasi, laido gerkles. Atrodo, lyg jie butu pereje grynu dvasiu pasauli ir pagaliau atsirade tarp zmoniu. Visi linksmi ir laimingi.
Kupranugariu varovas paaiskina jaunuoliui, kad vakaryksciai ju bugstavimai buve nereikalingi: dykumoje oazes laikomos neutralia teritorija, nes didzioji dalis ju gyventoju yra moterys ir vaikai. Be to, oazes turi ir viena, ir kita puse; taigi kariai eina kautis i dykumos smelynu viduri, palikdami oazes kaip nelieciamas prieglobscio vietas.
Karavano Vadas ne be vargo surenka visus savo keleivius ir pradeda duoti nurodymus. Jie pasiliksia cia tol, kol tesis karas tarp genciu. Kaip svecius, juos priglausia oazes gyventojai, uzleisdami jiems geriausias vietas savo palapinese. Toks tradicinio vaisingumo istatymas. Po to jis papraso visu, taip pat ir savo sargybiniu, atiduoti ginklus genciu vadu paskirtiems zmonems.
- Galioja karo taisykles, - paaiskina jis. - Oaze neturi tapti prieglobsciu besikaunantiems.
Dideliam jaunuolio nustebimui, anglas is svarko kisenes issitraukia chromuota revolveri ir atiduoda ginklu rinkejui.
- Kam jums revolveris? - pasidomi jaunuolis.
- Jis man padeda pasitiketi zmonemis, - atsako anglas. Laimingas, kad baigiasi jo ieskojimai.
Jaunuolis savo ruoztu svajoja apie lobi. Kuo jis arciau savo svajones, tuo viskas darosi sudetingiau. Jau nebegalioja tai, ka senasis karalius vadino "debiutanto sekme". Dabar - jis tai zino - atejo metas, kai bus ismeginta ieskanciojo savo Asmenines Legendos drasa ir atkaklumas. Jis turi neskubeti, turi buti kantrus. Kitaip gali nepastebeti kelyje Dievo paliktu zenklu.
"Juk tikrai, tai Dievas isdeste juos mano kely", - pagalvoja, apimtas nuostabos. Iki siol jis zenklus laike zmoniu reikalu. Tokiu kaip valgis ar miegas, kaip meiles siekimas ar darbo ieskojimas. Jis niekada nepagalvojo, kad tai kalba, kuria vartoja Dievas, noredamas parodyti, ka daryti.
"Buk kantrus, - primena jis sau dar karta. - Kaip sake kupranugariu varovas: valgyk, kai laikas valgyti. O kada laikas eiti, eik".

Pirmaja diena visi, iskaitant ir angla, iveikti nuovargio, miega. Jaunuolis isikures tolokai nuo jo - palapineje, kurioje nakvoja dar penki mazdaug jo amziaus vaikinai. Tai dykumos gyventojai, ir jiems norisi pasiklausyti didziuju miestu istoriju. Jaunuolis pasakoja apie save, kaip jis piemenavo, ir jau pradeda pasakoti apie kristolo parduotuve, kai palapinen ieina anglas.
- As jusu ieskau visa ryta, - pareiskia jis, vesdamasis bendrakeleivi laukan. - Turite man padeti surasti, kur gyvena Alchemikas.
Is pradziu jie bando jo ieskoti patys. Be abejones, Alchemikas turetu gyventi kitaip nei visi kiti oazes gyventojai. Labai galimas dalykas, kad jo palapineje nuolat kurenama krosnis. Pagaliau, gerokai prisivaikscioje, jie suvokia, kad oaze kur kas didesne, negu isivaizdavo, ir kad joje simtai palapiniu.
- Prarasta beveik visa diena, - atsidusta anglas, kartu su savo bendrakeleiviu sesdamasis salia vieno is oazes suliniu.
- Gal geriau butu ko nors paklausti, - pasiulo jaunuolis.
Anglui nesinori, kad kiti suzinotu apie jo buvima oazeje, ir jis valandele dvejoja. Pagaliau sutinka ir papraso vaikino, kuris arabiskai kalba geriau uz ji, tai padaryti. Sis prieina prie moters, ka tik atejusios prisipilti vandens i avies odos maisa.
- Labas vakaras, ponia! Noreciau suzinoti, kur ieskoti sioje oazeje gyvenancio Alchemiko, - kreipiasi jis.
Moteris atsako niekada apie toki negirdejusi ir skubiai nusisuka, noredama eiti salin. Tik dar ispeja jaunuoli nekalbinti juodai apsirengusiu moteru, nes sios - istekejusios moterys. Reikia gerbti Tradicija.
Angla apima neviltis. Vadinasi, visa si kelione veltui! Jaunuolis taip pat nuliusta. Juk anglas seka paskui savaja Asmenine Legenda. Ir siuo atveju visas pasaulis turetu stengtis padeti zmogui rasti tai, ko jisai iesko, - taip sake senasis karalius. Jis negalejo klysti.
- Lig siol tikrai negirdejau, kad kas cionai kalbetu apie alchemikus, - sako jaunuolis. - Antraip bandyciau jums padeti.
Staiga anglas nusvinta.
- O taip! - susunka jis. - Visiskai galimas dalykas, kad cia niekas nezino, kas tai yra alchemikas. Geriau teiraukites apie zmogu, gydanti visas kaimo ligas!
Prie sulinio ateina vandens keletas juodai apsirengusiu moteru, bet jaunuolis ne nemano ju kalbinti, net jeigu anglas to ir prasytu. Pagaliau prieina vyriskis.
- Ar jus pazistate zmogu, kuris kaime gydo ligas? - paklausia jo jaunuolis.
- Alachas gydo ligas, - burbteli zmogus, aiskiai isgasdintas siu svetimsaliu. - Judu ieskote burtininku, ar ka?
Ir, pacitaves keleta sakiniu is Korano, nueina savo keliais.
Prisiartina kitas vyriskis. Jis gerokai vyresnis ir nesasi tik viena nedideli kibireli. Vaikinas pateikia ta pati klausima jam.
- Kodel gi jus norite susipazinti su tokiu zmogumi?- klausimu atsako arabas.
- Todel, kad sis mano draugas keliavo keleta menesiu, noredamas susitikti su juo.
- Jei cia, oazeje, yra toks zmogus, jis turi buti labai galingas, - valandele pamastes, taria senukas. - Net genciu vadai negaletu, kada uzsimane, jo matyti. Tai sprestu tik jis pats. Verciau sulaukite karo pabaigos ir keliaukite sau su savo karavanu. Nesibraukite i oazes gyvenima, - uzbaigia jis nueidamas.
Bet anglas dziugauja. Jie teisingame kelyje.
Galiausiai pasirodo jauna mergina, apsirengusi ne juodai. Ant peties ji nesasi asoti; merginos galva gaubia sydas, taciau veidas atidengtas. Jaunuolis zengia link jos, ketindamas paklausineti apie Alchemika.
Ir staiga tarsi sustoja laikas, tarsi visa savo galybe pries jaunuoli iskyla Pasaulio Siela.
Kai jis ziuri i jos juodas akis, i jos lupas, negalincias apsispresti - sypsotis ar tyleti, jis supranta svarbiausia ir ismintingiausia kalbos, kuria sneka pasaulis ir kuria sugeba savo sirdyse girdeti visi zmones, dali. Tai - Meile: senesne uz pacius zmones, uz dykuma, ir vis delto kaskart taip pat galingai prasiverzianti ten, kur susikerta du zvilgsniai, kaip ka tik susikirto siedu prie sulinio. Lupos pagaliau apsisprendzia nusisypsoti. Ir tai zenklas! Zenklas, kurio jis, pats to nesuprasdamas, jau taip seniai lauke, kurio ieskojo knygose ir avyse, kristole ir dykumos tyloje.
Tai ir yra gryniausioji Pasaulio Kalba, kuriai nereikia jokiu aiskinimu, kaip nereikia aiskinimu Pasauliui, kad jis testu savo kelione begalineje erdveje. Sia akimirka jaunuolis suvokia tik tiek, kad priesais ji - jo gyvenimo moteris, kuri taip pat turetu tai suprasti be jokiu zodziu. Jis tuo isitikines labiau nei bet kuo pasaulyje, nors jo tevai ir tevu tevai sakydavo, kad pries tuokiantis reikia meilintis merginai, reikia susizadeti, pazinti vienam kita ir tureti pinigu. Taip sakantys, be abejo, niekad nesusidure su Universaliaja Kalba, nes syki jon panirusiam nesunku suprasti, kad pasaulyje - nesvarbu, ar vidury dykumos, ar vidury didziulio miesto - visuomet yra du vienas kito laukiantys zmones. Ir kai sie du zmones susitinka, kai susikerta ju zvilgsniai, visa praeities ir ateitis nebeturi jokios reiksmes, lieka tik esamoji akimirka ir neitiketinas tikrumas, kad viskas po dangaus skliautu parasyta ta pacia Ranka. Ranka, kuri pagimde meile, kuri sukure po dvyne siela kiekvienai sioje zemeje dirbanciai, besiilsinciai ar savo lobiu ieskanciai butybei. Nes jei taip nebutu, visos zmoniu gimines svajones butu beprasmes.
"Maktub", - istaria jis mintyse.

Iki tol sedejes anglas pakyla ir papurto bendrakeleivi uz peties.
- Nagi... Paklauskite jos!
Jaunuolis prieina prie merginos. Sioji vel nusisypso. Sypsosi ir jis.
- Kuo tu vardu? - paklausia vaikinas.
- Fatima, - atsako mergina, nuleidusi akis.
- Taip vadinasi ir kai kurios moterys mano salyje.
- Tai Pranaso dukters vardas, - sako Fatima. - Ji ten nunese musu kariai.
Svelni mergina apie karius kalba su pasididziavimu. Greta nerimsta anglas, ir jaunuolis klausia, ar ji ka nors zinanti apie zmogu, kuris gydo visas ligas.
- Tai zmogus, perprates pasaulio paslaptis. Jis bendrauja su dykumos dzinais, - atsako mergina.
Dzinai - gerio ir blogio dvasios. Ir ji mosteli ranka i pietus - ten tas keistuolis gyvenas.
Tada prisipildo asoti ir nueina. Anglas taip pat nuskuba ieskoti savojo Alchemiko. O jaunuolis dar ilgai sedi prie sulinio, dabar suprasdamas, jog tai sios moters kvapa viena diena i jo veida atpute Levanto vejas. Jog jis ja mylejo dar nezinodamas, kad ji egzistuoja ir kad meile jai atskleis jam visas pasaulio paslaptis.

Rytojaus diena jis grizta prie sulinio laukti merginos ir nustemba ten isvydes angla, pirma karta atidziai stebinti dykuma.
- As laukiau visa popiete ir vakara, - sako anglas. - Jis grizo, kai danguje pasirode pirmosios zvaigzdes. Paaiskinau, ko ieskau, o jis manes paklause, ar jau paverciau auksu svina. Atsakiau, kad butent to ir noreciau ismokti. Tuomet jis man pasiule pabandyti. Nepasake nieko daugiau, tik tuos zodzius: "Imk ir pabandyk".
Jaunuolis tyli. Vadinasi, anglas nukeliavo toki kelia, kad isgirstu tai, ka jau zinojo. Tada prisimena kadaise pats uz panasu patarima senajam karaliui atidaves sesias avis.
- Ir pabandykit, - paragina jis angla.
- As ir manau tai padaryti. Ir pradesiu nedelsdamas.
Jam nuejus, prie sulinio pasirodo nesina asociu Fatima.
- Atejau pasakyti tau vieno paprasto dalyko, - kreipiasi i ja jaunuolis. - Noriu, kad butum mano zmona. As myliu tave.
Mergina nebemato, kad vanduo liejasi per indo krastus.
- Lauksiu cia taves kiekviena diena, - toliau kalba jis. - As perejau dykuma, ketindamas ieskoti lobio, paslepto kazkur prie piramidziu. Karas man buvo prakeikimas. Dabar jis man - palaima, nes jo deka as esu salia taves.
- Karas viena diena baigsis, - istaria mergina.
Vaikinas nuzvelgia oazes datuliu palmiu plotus. Jis buves piemuo, o cia - gausybe aviu. Fatima jam svarbiau uz lobi.
- Kariai iesko savuju lobiu, - tarsi atspejusi jo mintis, sako mergina. - O dykumos moterys jais didziuojasi.
Ir, is naujo prisipildziusi asoti, nueina.

Jaunuolis kasdien ateina prie sulinio laukti, kada cia pasirodys Fatima. Jis jai papasakoja apie savo piemenavima, apie susitikima su karaliumi, apie kristolo krautuve. Jiedu tampa draugai, ir dabar jam atrodo, kad laikas slenka baisiai letai, isskyrus ta ketvirti valandos per diena, kuri jis praleidzia kartu su ja.
Praejus beveik menesiui, Karavano Vadas sukviecia visus i susirinkima.
- Mes nezinome, kada baigsis karas, ir negalime keliauti toliau, - pareiskia jis. - Tikriausiai susiremimai truks ilgai. Galbut net kelerius metus. Kariai - tiek is vienos, tiek is antros puses - stiprus ir drasus, o abi kariuomenes kautynes laiko garbes dalyku. Tai karas ne tarp bloguju ir geruju. Tai karas tarp dvieju jegu, kurios rungiasi del teises viespatauti; kai prasideda sitokia kova, ji trunka ilgiau negu kitos, nes siuo atveju Alachas padeda abiem pusem.
Zmones issiskirsto. Ta pati vakara, sulaukes Fatimos, jaunuolis jai papasakoja, kas buvo sakyta per susirinkima.
- Mums susitikus antra karta, - prabyla mergina, - tu man kalbejai apie savo meile. Veliau pasakojai apie tokius grazius dalykus kaip Pasaulio Kalba ir Siela. Taip as pamazele tapau tavo dalimi.
Vaikinas klausosi jos balso, kuris jam atrodo grazesnis uz vejo snarejima datuliu palmiu virsunese.
- Jau labai seniai as ateidavau prie sio sulinio laukti taves. O dabar nebeprisiverciu galvoti apie praeiti. Tradicija ir elgesi, kokio musu vyrai nori is dykumos moters... Budama maza, svajojau, kad viena diena Dykuma man atnes graziausia gyvenimo dovana. Ir stai ta dovana gavau: tai tu.
Jis nori paimti jos ranka. Taciau Fatima laiko asocio asas.
- Tu man pasakojai apie savo sapnus, apie senaji karaliu, apie lobi. Tu man kalbejai apie zenklus. Zenklai tave atvede pas mane. Todel as nieko nebijau. As esu dalis tavo svajones, tavo Asmenines Legendos, kuria tu taip daznai mini. Butent todel noriu, kad testum savo kelione pasirinktaja kryptimi. Labai gerai, jei tau butina sulaukti karo galo cia. Bet jei turi isvykti anksciau, keliauk... savosios Legendos link. Nuo vejo keiciasi kopu forma, bet dykuma visuomet islieka tokia pat. Taip bus ir su musu meile.
- Maktub, - dar priduria ji. - Jeigu as esu tavosios Legendos dalis, viena diena tu sugrisi.
Jam liudna ja palikti. Vaikinas prisimena pazistamus vedusius piemenis: visiems jiems budavo sunku itikinti zmonas, kad jie turi iskeliauti. Meile reikalauja buti salia mylimojo.
Rytojaus diena jis visa tai isdesto Fatimai.
- Dykuma paima musu vyrus, - sako ji, - ir ne visada juos sugrazina atgal. Mes turime prie to priprasti. Jie iskeliauja, ir nuo tol mes juos matome padange slenkanciuose, bet lietaus neatnesanciuose debesyse, tarp akmenu besislapstanciuose zvereliuose, is zemes trykstanciame dosniame vandenyje. Jie tampa mums visa ko dalimi, jie tampa Pasaulio Siela.
Kai kurie sugrizta. Tuomet laimingos buna visos moterys, nes viena diena taip pat gali sugrizti ir ju vyrai. Anksciau as ziuredavau i tas moteris ir pavydedavau ju laimes. Dabar as taip pat turesiu ko laukti. As - dykumos moteris ir tuo didziuojuosi. As noriu, kad ir mano vyras keliautu laisvas kaip tas kopas keiciantis vejas. As noriu taip pat tureti teise ji matyti debesyse, zvereliuose ir vandenyje.
Jaunuolis eina pas angla, nes nori jam papasakoti apie Fatima. Atejes nustemba: anglas prie savo palapines jau pasistates nedidele krosnele. Labai idomia krosnele, ant kurios kaista permatoma kolba. Anglas kursto ugni ir susikaupes stebi dykuma. Jo akys dabar, atrodo, svyti labiau nei tuomet, kai jis visa laika buvo panires i knygas.
- Tai pirmoji darbo faze, - sako jis. - Turiu atskirti nesvaria siera. Kad tai pavyktu, reikia, kad nebijociau pralaimeti. Baime, kad nepasiseks, man iki siol ir trukde pasiryzti Didziajam Kuriniui. Tik dabar pradedu tai, ka galejau pradeti pries desimti metu. Bet as laimingas, kad nelaukiau dar dvidesimties.
Jis toliau kursto ugni ir stebi dykuma. Jaunuolis nesitraukia nuo jo, iki saulelydis visa dykuma nudazo rausvai. Ir tada pajunta nenumaldoma nora nueiti jon: gal i susikaupusius klausimus atsakys tyla?
Kuri laika jis zingsniuoja be tikslo, stengdamasis neisleisti is akiu oazes palmiu. Jis klausosi vejo ir koju padais jaucia akmenukus. Retkarciais pamato kriaukle - sios dykumos vietoje kadaise bangavo neaprepiama jura. Vaikinas atsiseda ant didziulio akmens ir pasiduoda pries akis issidriekusio horizonto hipnozei. Jis negali isivaizduoti meiles be nuosavybes jausmo. Bet Fatima - dykumos moteris. Ir kas, jei ne dykuma, jam galetu padeti ja suprasti?
Taip vaikinas sedi nieko negalvodamas, kol jam pasivaidena, kad virs galvos kazkas juda. Zvigtelejes virsun, pamato aukstai padangeje skrendancius du paukstvanagius.
Jis stebi plesrunus ir tas linijas, kurias jie savo skrydziu braizo ore. Jos lyg ir padrikos, bet jam reiksmingos. Tik jis nemoka issifruoti ju prasmes... Taigi vaikinas nusprendzia sekti paukscius: gal vis delto ju skrydyje pavyks isskaityti kokia zinia. Gal dykuma jam paaiskins, kaip galima myleti be nuosavybes jausmo.
Pradeda imti miegas, taciau sirdis jam liepia ne miegoti, o priesingai - sutelkti visas jegas. "As stengiuosi prasiskverbti Pasaulio Kalbon, - taria jis sau. - O zemeje viskas, net paukstvanagiu skrydis, turi prasme". Ir jis pasijunta dekingas uz meile moteriai. "Kai myli, - pagalvoja jis, - viskas igyja dar daugiau prasmes".
Netiketai vienas paukstvanagis sminga zemyn, puldamas antraji. Ir kaip tik ta akimirka jaunuoliui pries akis smesteli vizija: i oaze isiverzia durklais ginkluotas burys. Regejimas tuctuojau pranyksta, taciau vaikinas lieka jo sukrestas: Jis yra girdejes apie mirazus, keleta net pats mates. Tai dykumos smelyje materializavesi troskimai. Taciau jis tikrai netrosko, kad svetima kariuomene uzimtu oaze.
Vaikinui norisi visa tai uzmirsti ir medituoti toliau. Jis vel megina susikaupti, zvelgdamas i rausva dykuma ir akmenis, taciau kazkas sirdyje nebeduoda ramybes.
"Visuomet stebek zenklus", - sake senasis karalius. Jis ima galvoti apie Fatima. Paskui prisimena matyta regejima, ir ji uzplusta nuojauta, kad sis netrukus gali virsti tikrove.
Vargais negalais jaunuoliui pavyksta iveikti didziuli, gerkle gniauzianti nerima. Jis atsistoja ir patraukia palmiu link. Dar syki pajunta, kokia nevienareiksme daiktu kalba: dabar dykumoje saugu, o oaze tapo pavojinga.
Kupranugariu varovas sedi po palme ir taip pat ziuri i besileidziancia saule. Jis pamato is uz kopos atskubanti jaunuoli.
- Artinasi kazkokia kariuomene, - vos priejes paskelbia sis. - As maciau regejima.
- Dykuma pripildo regejimu zmoniu sirdis, - atsako varovas.
Taciau jaunuolis jam papasakoja apie paukstvanagius: kaip jis stebejes ju skrydi ir staiga panires Pasaulio Sielon.
Kupranugariu varovas tyli; jis supranta, apie ka kalba pasnekovas. Jis zino, kad bet kuris dalykas zemeje gali pasakoti apie kitus dalykus. Atskleisdami atsitiktini knygos puslapi, burdami is delnu, kortu ar stebedami pauksciu skrydi, kiekvienas is musu galime tai susieti su savo isgyvenimais. Is tikruju patys daiktai neatskleidzia nieko; tai zmones, stebedami daiktus, ismoksta prasiskverbti Pasaulio Sielon.
Dykumoje yra zmoniu, pragyvenanciu is sio sugebejimo. Jie vadinami burtininkais, ir ju bijo moterys bei seniai. Kariai retai kada i juos kreipiasi, nes argi galima eiti musin, is anksto zinant, kuria akimirka teks mirti. Kariams norisi patirti kovos skoni ir nezinomybes jauduli; ateitis uzrasyta Alacho, ir nesvarbu, ka jis butu uzrases, - viskas zmoniu labui. Taigi kariai paprasciausiai gyvena dabartimi. Juo labiau kad dabartis pilna netiketumu ir jie turi buti tiek daug kam atidus: kur prieso durklas, kur jo zirgas, koki smugi suduoti, kad isvengtum mirties...
Kupranugariu varovas - ne karys, ir jam yra teke kreiptis i burtininkus. Dauguma ju pasake teisybe, kiti - klydo. Kol karta vienas is ju, vyriausias (ir keles daugiausia baimes), paklause, kodel ji taip dominanti ateitis.
- Kad galeciau veikti, - atsake varovas. - Kad galeciau pakreipti kita linkme tai, ko nenoreciau matyti ivyksiant.
- Tuomet tai nebebus tavo ateitis, - papriestaravo burtininkas.
- O gal as noriu zinoti ateiti, kad pasiruosciau tam, kas turi ivykti...
- Jei tai gEra, bus maloni staigmena, - tare zynys. - O jei bloga, tu ilgai kankinsies, laukdamas, kol tai ivyks.
- As noriu zinoti ateiti, nes esu zmogus, - tuomet pasake varovas. - Zmones gyvena ateitimi.
Burtininkas valandele tylejo. Paprastai jis burdavo pagaliukais: mesdavo juos ant zemes ir ziuredavo, kaip jie nukrito. Taciau ta diena jis savo pagaliuku nepanaudojo - suvyniojo juos skepeton ir isikiso kisenen.
- As uzsidirbu duona spedamas zmonems ateiti, - tare jis. - Ismanau pagaliuku moksla ir zinau, kaip su jais prasiskverbti erdven, kur viskas irasyta. Ten as galiu isskaityti praeiti, atskleisti, kas buvo pamirsta, ir suprasti dabarties zenklus. Kai zmones kreipiasi i mane, as neskaitau ju ateities: as ja speju. Nes ateitis priklauso Dievui, ir tik Jis vienas ja atskleidzia esant ypatingoms aplinkybems. Kaip man pavyksta atspeti ateiti? Esamu zenklu deka. Viskas slypi dabartyje; jei esi atidus dabarciai, gali ja padaryti geresne. O jei pagerini dabarti, tai, kas ateis po jos, bus taip pat geriau. Uzmirsk ateiti ir kiekviena diena gyvenk taip, kaip moko istatymas, pasitikedamas Dievu, kuris rupinasi savo vaikais. Kiekviena diena savyje nesa Amzinybe.
Varovas dar norejo suzinoti, kokios tos ypatingos aplinkybes, kai Dievas leidzia matyti ateiti.
- Kada Jis pats ja atskleidzia. O Dievas ja atskleidzia retai ir tik todel, kad tai ateitis, kuri bus pakeista, nes taip yra uzrasyta.
"Dievas parode vaikinui ateiti, - dingteli kupranugariu varovui, - nes pasirinko ji savo irankiu".
- Eik pas genciu vadus, - pasiulo varovas. - Pranesk jiems apie besiartinancius karius.
- Jie pasijuoks is manes.
- Jie - dykumos zmones. Dykumos zmones iprate prie zenklu.
- Tuomet jie jau turi zinoti.
- Tai nera ju rupestis. Jie tiki, kad jeigu Alachas nores duoti kokia nors zinia, jiems ji bus pranesta. Taip yra buve ne syki. O siandien zinios nesejas esi tu.
Jaunuolis prisimena Fatima. Ir nusprendzia eiti pas genciu vadus.
- As turiu zinia is dykumos, - kreipiasi jis i sargybini, budinti prie didziules baltos palapines oazes centre. - Noriu kalbeti su vadais.
Sargybinis neatsako. Jis ieina palapinen ir ten isbuna gera valandele. Paskui iseina laukan kartu su jaunu arabu, vilkinciu baltos ir aukso spalvu drabuziais. Jaunuolis papasakoja, ka mates. Arabas papraso lukteleti ir vel grizta palapinen.
Temsta. I palapine ieina ir iseina arabai, pirkliai. Po truputi gesta ziburiai, ir netrukus oazeje tampa beveik taip pat tylu kaip dykumoje. Negesta sviesa tik didziojoje palapineje. Laukdamas jaunuolis masto apie Fatima, vis dar gerai nesuprasdamas judvieju popietinio pokalbio.
Pagaliau, po keleto valandu laukimo, sargybinis ji pakviecia vidun.
Tai, ka isvysta, apstulbina jaunuoli. Jis niekuomet neisivaizdavo, kad paciame dykumos viduryje gali buti tokia palapine. Ant zemes patiesti neregeto grozio kilimai, virsuje kabo kalineto auksuoto metalo sietynai su gausybe deganciu zvakiu... Genciu vadai sedi pusraciu palapines gilumoje, ilsindami rankas ir kojas ant prasmatniai issiuvinetu pagalveliu. Aplinkui, nesini sidabriniais padeklais, sukiojasi tarnai, siulydami arbata ir ivairius skanumynus. Kiti stebi, kad nargilese neuzgestu zarijos. Ore tvyro malonus tabako kvapas.
Vadai astuoni, bet jis iskart supranta, kuris vyriausias: tai baltos ir aukso spalvu drabuziais vilkintis arabas pusracio vidury. Salia sedi jau kiek anksciau matytas jaunasis vyras.
- Kas tas svetimsalis, kuris kalba apie zinia? - klausia vienas vadu, ziuredamas i ji.
- Tai as, - prisistato jaunuolis.
Ir papasakoja, ka mates.
- Kodel dykuma turetu sakyti tokius dalykus is svetur atvykusiam zmogui, zinodama, kad mes cia gyvename kartu kartomis? - prabyla kitas genties vadas.
- Todel, kad mano akys dar neapsipratusios su dykuma ir as galiu pamatyti tai, ko nebepastebi per daug prie jos pripratusios akys.
"Ir del to, kad as zinau, kas yra Pasaulio Siela", - mintyse priduria jis, bet balsu to nesako - arabai sitais dalykais netiki.
- Oaze - neutrali zeme. Oazes niekas nepuls, - pareiskia trecias vadas.
- As tik pasakoju, ka maciau. Jei nenorite tuo tiketi, nedarykite nieko.
Palapineje isivyrauja mirtina tyla, bet ilgai netrukus prasideda gyvas genciu vadu pokalbis. Jie sneka kazkokiu jaunuoliui nezinomu arabu dialektu, bet kai jaunuolis pasuka link isejimo, sargybinis liepia jam pasilikti. Vaikinas pajunta neaiskia baime: zenklai jam sako, kad cia kazkas ne taip. Jis ima gailetis apie ta reikala kalbejes su varovu.
Staiga viduryje sedincio senojo vyro veide pasirodo vos pastebima sypsena, ir tai ji nuramina. Senis nedalyvauja pokalbyje ir kol kas neistare ne zodzio. Taciau jaunuolis jau pramokes Pasaulio Kalbos ir pajunta per visa palapine sklindanti Taikos virpesi. Nuojauta jam kuzda, kad gerai padare cia ateidamas.
Pokalbis baigiasi. Visi nutyla, pasirenge klausytis vyresniojo. Sis pasisuka i svetimsali. Dabar jo veidas vel saltas ir isdidus.
- Pries du tukstancius metu vienoje tolimoje salyje buvo imestas i sulini, o veliau parduotas i vergija sapnais tikejes zmogus, - pradeda jis. - Musu pirkliai ji nupirko ir atgabeno i Egipta. Visi zinome, kad tas, kuris tiki sapnais, moka ir aiskinti juos...
"Tik ne visad istengia juos paversti tikrove", - pagalvoja jaunuolis, prisimines senaja cigone.
- Faraonui susapnavus sapna apie liesas ir riebias karves, sis zmogus isgelbejo Egipta nuo bado. Jis vadinosi Juozapas. Buvo, kaip ir tu, svetimas svetimoje zemeje, net amziaus panasaus.
Aplinkui vis dar tylu. Senio zvilgsnis tebera atsiaurus.
- Mes visuomet laikomes Tradicijos, - toliau kalba jis. - Tradicija tuomet isgelbejo Egipta nuo bado ir padare jo tauta turtingiausia tarp tautu. Tradicija moko, kaip vyrai turi pereiti dykuma ir vesti savasias merginas. Tradicija sako, kad oaze - neutrali zeme, nes abi stovyklos turi oazes ir yra pazeidziamos.
Kalbant senajam, kiti neprataria ne zodzio.
- Taciau Tradicija taip pat mums liepia tiketi is dykumos gautomis ziniomis. Visko, ka zinome, mus ismoke dykuma.
Jis duoda zenkla, ir visi atsistoja. Susirinkimas baigtas. Uzgesinamos nargiles, sargybiniai grizta i savo postus. Jaunuolis jau rengiasi iseiti, bet tuomet senis vel prabyla:
- Rytoj mes sulauzysime susitarima, pagal kuri niekas oazeje neturi nesiotis ginklo. Diena lauksime prieso, o saulei leidziantis vyrai man grazins ginklus. Uz kiekviena desimti nukautu priesu tu gausi auksine moneta.
Taciau ginklai neturi buti traukiami, kol nevyksta musis. Jie inoringi kaip dykuma ir, viena syki pavartoti be reikalo, veliau gali nebepaklusti. Jeigu rytoj ju neprireiks, mazu maziausiai vienas is ju bus pavartotas. Pries tave.

*
Kai vaikinas iseina laukan, oaze apsviecia tik menulio pilnatis. Iki palapines, kurioje yra apsistojes, gal dvidesimt minuciu kelio. Jis leidziasi i prieki.
Vaikinui neramu del to, kas ivyko. Uz panirima Pasaulio Sielon gali tekti sumoketi gyvybe. Stambus losimas! Taciau jis rizikingai lose nuo pat dienos, kai pardave avis, noredamas sekti paskui savaja Asmenine Legenda. Ir, kaip sake kupranugariu varovas, ar ne vis tiek, kada mirti, - rytoj ar bet kuria kita diena. Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti si pasauli. Viskas priklauso nuo vienintelio zodzio: Maktub.
Vaikinas zingsniuoja tyloje. Jis nesigaili nieko. Jei teks mirti rytoj, tai ivyks todel, kad Dievas nebus panorejes keisti ateities. Taciau jis mirs persikeles per sasiauri, dirbes kristolo krautuveje, regejes dykuma ir Fatimos akis. Nuo to laiko, kai iskeliavo is namu - o tai buvo taip seniai, - jis intensyviai isgyveno kiekviena savo diena. Jeigu ir reikes rytoj numirti, bus pamates daug daugiau nei kiti piemenys. Ir jis tuo didziuojasi.
Staiga pasigirsta dundesys, ir vaikina pargriauna nepaprastai smarkaus vejo gusis. Pakiles dulkiu debesis beveik uzdengia menulio pilnati. Priesais pasirodo piestu stojantis ir gresmingai zvengiantis milziniskas baltas arklys.
Is karto jis nesuvokia, kas darosi, taciau kai dulkes prasisklaido, ji suima dar niekad nepatirtas siaubas. Ant zirgo sedi juodai apsirenges raitelis su sakalu ant kairiojo peties. Jo galva dengia turbanas, o veidas pasleptas po skraiste; nepridengtos tik akys. Panasus i dykumos zinianesi, taciau atrodantis taip ispudingai, kaip joks kitas zmogus pasaulyje.
Keistasis raitelis is maksties, prikabintos prie balno, issitraukia didziuli lenkta karda. Menulio sviesoje tvyksteli jo plienas.
- Kas isdriso skaityti paukstvanagiu skrydi? - paklausia jis tokiu griausmingu balsu, kad sis, rodos, nuaidi tarp visu penkiasdesimties tukstanciu A1 Fajumo palmiu.
- As isdrisau, - atsako jaunuolis. Ir prisimena sventojo Jokubo - Mauru Puolejo, raito ant balto zirgo, kanopomis trypiancio pagonis, statula. Ta pati situacija, tik dabar viskas atvirksciai.
- As isdrisau, - pakartoja jis. Ir nulenkia galva kardo kirciui. - Taip bus isgelbeta daugybe gyvybiu, nes jus pamirsote Pasaulio Siela.
Vis delto ginklas nekerta. Raitelio ranka is leto nusileidzia, ir kardo asmenys paliecia jaunuolio kakta. Jie taip isgalasti, kad istryksta kraujo lasas.
Raitelis sustingsta. Jaunuolis taip pat. Jam ne i galva neateina mintis begti. Kazkur sirdies gilumoje pabunda keistas dziaugsmas: jis mirs uz savo Asmenine Legenda. Ir uz Fatima. Vis delto zenklai sake teisybe... Va, Priesas cia, bet jam nereikia nerimauti, del mirties. Nes egzistuoja Pasaulio Siela. Netrukus jis taps jos dalimi. O rytoj jos dalimi taps ir Priesas.
Taciau svetimasis kol kas tik spaudzia kardo asmenis prie kaktos.
- Kodel tu skaitei pauksciu skrydi?
- As skaiciau tik tai, ka pauksciai norejo papasakoti. Jie norejo isgelbeti oaze, o jus ir kiti jusiskiai greitai mirsite. Oazeje vyru daugiau negu jusu.
Kardo asmenys vis dar liecia kakta.
- Kas tu toks, kad nori pakeisti Alacho skirta likima?
- Alachas sukure kariuomenes, bet taip pat sukure ir paukscius. O man Alachas parode pauksciu kalba. Viskas uzrasyta ta pacia Ranka, - sako jaunuolis, prisimindamas, ka jam kalbejo kupranugariu varovas.
Pagaliau raitelis nuleidzia durkla. Jaunuolis pajunta palengvejima. Taciau pabegti negali.
- Su burimais atsargiai! - perspeja ateivis. - Kada ivykiai uzrasyti, ju negalima isvengti.
- As maciau tik kariuomene, - sako jaunuolis. - Musio baigties nemaciau.
Atrodo, kad siuo atsakymu raitelis patenkintas. Taciau karda tebelaiko rankose.
- Ka veikia svetimtautis svetimoje zemeje? - paklausia jis.
- As ieskau savosios Asmenines Legendos. To jus niekada nesuprasite.
Raitelis ikisa karda i maksti, ir sakalas ant jo peties keistai suklinka. Jaunuolis pradeda atsigauti.
- Privalejau ismeginti tavo drasa, - paaiskina raitelis.
- Drasa - labai svarbi Pasaulio Kalbos ieskanciojo dorybe.
Jaunuolis nustebes. Sis zmogus kalba apie mazai kam tezinomus dalykus.
- Niekad nereikia atsipalaiduoti! Net nukeliavus toki ilga kelia, - toliau desto jis. - Dykuma reikia myleti, bet ja beatodairiskai pasitiketi negalima. Nes dykuma - zmoniu isbandymo vieta: ji tikrina kiekviena ju zingsni ir nuzudo ta, kuris nera pakankamai rupestingas.
Sie zodziai jam primena senojo karaliaus zodzius.
- Jei atvyks kariai, o tavo galva rytoj, saulei nusileidus, dar tebebus ant peciu, ateik pas mane, - priduria raitelis.
Ranka, laikiusi karda, stveria vytini. Zirgas vel stojasi piestu, sukeldamas dulkiu debesi.
- Kur jus gyvenate? - saukia, raiteliui tolstant, jaunuolis.
Laikanti vytini ranka mosteli pietu pusen.
Jaunuolis ka tik buvo sutikes Alchemika.

*
Rytojaus ryta Al Fajumo palmyne pasislepia du tukstanciai ginkluotu vyru. Dar saulei neuzkopus i zenita, horizonte pasirodo penki simtai kariu. Raiteliai oazen sujoja is siaures. Tai lyg ir taiki ekspedicija, taciau po baltais apsiaustais paslepti ginklai. Prijoje didziaja palapine oazes centre, kariai issitraukia kardus ir sautuvus. Ir puola... tuscia palapine.
Oazes vyrai apsupa dykumos raitelius. Po pusvalandzio ant zemes guli keturi simtai devyniasdesimt devyni lavonai. Vaikai yra kitame palmiu girios gale ir viso to nemato. Kaip ir palapinese uz savo vyrus besimeldziancios moterys. Jei ne visur tysantys negyveliai, sakytum, kad oaze gyvena iprasta diena.
Is uzpuoliku pagailima vienintelio burio vado. Vakare jis atvedamas pas genciu vadus, ir sie jo paklausia, kodel sulauzes Tradicija. Karys atsako, kad jo vyrai buve issekinti daugybes nesibaigiancio musio dienu, kente alki ir troskuli, todel nusprende uzgrobti oaze, kad galetu toliau testi kova.
Tuomet oazes vyriausiasis vadas pareiskia apgailestaujas del zuvusiu kariu, taciau Tradicijos turi buti laikomasi bet kuriomis aplinkybemis. Vienintelis dalykas, kuris gali keistis dykumoje - tai veju pustomos kopos.
Priesu vadas pasmerkiamas gedingai mirciai. Jis nuzudomas ne saltuoju ginklu ar sautuvo kulka, o pakariamas ant sausos palmes sakos. Jo lavonas lieka siubuoti dykumos vejyje...
Genties vadas pasikviecia jaunaji svetimsali ir atskaiciuoja jam penkiasdesimt auksiniu. Po to vel visiems primena Juozapo istorija Egipte ir papraso jaunuolio tapti Oazes Patareju.

*
Nusileidus saulei ir suzibus pirmosioms zvaigzdems (jos neryskios del menulio pilnaties), jaunuolis pasuka i pietus. Ten matyti tik viena palapine; pasak keleto pakeliui sutiktu arabu, sioje vietoveje gyvena nemazai dzinu. Jis atsiseda ir pradeda laukti.
Menulis jau aukstai danguje, kai pasirodo Alchemikas. Ant jo peties guli du negyvi paukstvanagiai.
- Stai ir as, - prisistato jaunuolis.
- O tu neturetum cia buti, - atsako jam Alchemikas.
- Gal tavo Asmenine Legenda tave atvede sion vieton?
- Vyksta karas tarp genciu. Keliauti per dykuma dabar neimanoma.
Alchemikas nulipa nuo arklio ir duoda jaunuoliui zenkla kartu su juo eiti vidun. Palapine panasi i visas kitas, matytas oazeje - isskyrus didziaja centrine, kuri jam pasirode pasakiskai prabangi. Vaikinas akimis iesko alchemijos aparatu ir krosniu, bet ju cia nera. Tik kelios kruvos knygu, krosnele valgiui virti ir paslaptingais piesiniais ismarginti kilimai.
- Seskis, paruosiu arbatos, - prabyla Alchemikas. - Ir kartu suvalgysim tuos paukstvanagius.
Jaunuoliui dingteli, kad tai galbut tie patys pauksciai, kuriuos mate vakar vakare. Taciau jis nieko nesako. Alchemikas uzkuria ugni, ir netrukus palapineje pasklinda gardus verdancios mesos kvapas. Malonesnis uz nargiliu aromata.
- Kodel norejote mane matyti? - klausia jaunuolis.
- Zenklai liepe, - atsako Alchemikas. - Vejas papasakojo, kad atvyksi. Ir kad tau reikes pagalbos.
- Ne, tai ne apie mane! Apie kita svetimsali, angla. Tai jis jusu ieskojo.
- Pries ieskodamas manes, jis privalo surasti kitus dalykus. Bet jis teisingame kelyje - jau pradejo ziureti i dykuma.
- O as?
- Kai tikrai ko nors troksti, visas pasaulis slapta padeda tau igyvendinti ta troskima, - senojo karaliaus zodziais atsako Alchemikas.
Jaunuolis supranta: tai naujas zmogus jo kelyje, padesias jam igyvendinti Asmenine Legenda.
- Vadinasi, jus mane mokysite?
- Ne, tu jau zinai viska, ka reikia zinoti. As paprasciausiai tau padesiu vel keliauti prie tavojo lobio.
- Tarp genciu vyksta karas... - vel pakartoja jaunuolis.
- Bet as pazistu dykuma.
- As jau radau savaji lobi. Turiu kupranugari, pinigu is kristolo krautuves, penkiasdesimt auksiniu monetu. Savo salyje galeciau buti turtingu zmogumi.
- Bet nieko is viso to nera prie piramidziu.
- As turiu Fatima. Tai didesnis lobis uz viska, ka man pavyko igyti.
- Jos taip pat nera prie piramidziu.
Juodu tyledami valgo paukstiena. Alchemikas atkemsa buteli ir ipila svecio stiklinen kazkokio raudono skyscio. Tai vynas. Ir vienas geriausiu, kada nors jo ragautu gyvenime. Taciau juk vynas draudziamas istatymo?
- Blogis, - paaiskina Alchemikas, - ne tai, kas patenka zmogaus burnon. Blogis - tai, kas is jos iseina.
Truputi isgeres, jaunuolis pasijunta visai gerai. Nors Alchemikas ji dar siek tiek baugina. Juodu iseina laukan pasigrozeti blyskinancia zvaigzdes menesiena.
- Gerk, prasiblaskyk mazumele, - pastebejes, kad jaunuolis linksmeja, pataria Alchemikas. - Pailsek, kaip pries musi ilsisi kariai. Bet neuzmirsk, kad tavo sirdis ten, kur tavo lobis. Ir kad lobis privalo buti surastas, jei nori, kad visa tai, ka patyrei kelyje, igytu prasme.
Rytoj parduok savo kupranugari ir nusipirk arkli. Kupranugariai - isdavikai: jie nuzingsniuoja ilgiausia kelia be jokiu nuovargio zymiu, o paskui staiga suklumpa ir nugaista. Arkliai pavargsta po truputi. Visuomet zinai, kiek dar gali is ju reikalauti. Ir ta riba, kada jie nugais.

*
Kitos dienos vakara jaunuolis atjoja prie Alchemiko palapines. Kiek palaukus, jis pasirodo - taip pat raitas, su sakalu ant peties.
- Parodyk man dykumoje gyvybe, - sako Alchemikas. - Tik tas, kuris moka rasti gyvybe, gali rasti ir lobius.
Uzlieti skaiscios menesienos, juodu pasileidzia joti per smelynus. "Kazin ar man pavyks surasti dykumoje gyvybe, - masto jaunuolis. - As dar nepazistu dykumos".
Jis noretu sia abejone pasidalinti su Alchemiku, taciau vis dar jo prisibijo. Juodu prijoja ta akmenuota vieta, kur jis mate danguje paukstvanagius; dabar cia viespatauja tyla ir vejas.
- As nesugebu dykumoje matyti gyvybes, - sako jaunuolis. - Zinau, kad ji yra, bet nemoku jos rasti.
- Gyvybe traukia gyvybe, - tuomet taria Alchemikas.
Ir jaunuolis suvokia, ka sis norejo pasakyti: nedelsdamas atleidzia pavadi, ir arklys pradeda laisvai vaikstineti po smeli bei akmenis. Alchemikas stebi tyledamas. Arklys sitaip maklineja gal pusvalandi. Nebematyti oazes palmiu; nera nieko, tik toji fantastiska dangaus sviesa ir jos uzlietos, sidabru spindincios uolos. Staiga jaunuolis pajunta, kad gyvulys sustoja; tai vieta, kurioje jis dar niekada nebuvo.
- Cia yra gyvybe, - pranesa jis Alchemikui. - As nesuprantu dykumos kalbos, bet mano arklys supranta gyvybes kalba.
Juodu nulipa nuo arkliu. Alchemikas nieko nesako. Tik ima apziurineti akmenis, pamazele slinkdamas pirmyn. Umai sustoja ir labai atsargiai lenkiasi. Zemeje tarp akmenu matyti skyle; Alchemikas ikisa jon ranka - ligi rieso, paskui ir visa, ligi peties. Ten, gilumoje, kazkas juda, - primerktos Alchemiko akys (tik jos ir matyti) isduoda, koks jis isitempes. Ranka, atrodo, skyleje su kazin kuo grumiasi. Staiga Alchemikas istraukia ranka ir pasoka nuo zemes, isgasdindamas bendrakeleivi. Jo kumstyje - tvirtai uz uodegos suspausta gyvate.
Sokteli salin ir jaunuolis. Gyvate inirtingai priesinasi, garsiu snypstimu drumsdama dykumos tyla. Tai kobra, savo nuodais galinti per kelias akimirkas uzmusti zmogu.
"Saugokites nuodu!" - speja pagalvoti jaunuolis. Taciau ranka kises skylen Alchemikas turbut jau igeltas... Tik jo veido israiska kazkodel nuostabiai rami. Alchemikui du simtai metu, sake anglas... Tikriausiai jis zino, kaip elgtis su dykumos gyvatemis.
Jaunuolis mato, kaip jo bendrakeleivis grizta prie arklio, pasiima pusmenulio formos durkla ir juo smelyje nubrezia apskritima. Paskui jo vidun padeda gyvate, ir si ta pacia akimirka sustingsta.
- Nesirupink, - sako Alchemikas. - Is cia ji neiseis. Tu radai dykumoje gyvybe. Tai zenklas, kurio man reikejo.
- Kodel tai buvo taip svarbu?
- Todel, kad piramides yra vidury dykumos.
Jaunuoliui nesinori girdeti kalbant apie piramides. Nuo vakar dienos iki pat sio vakaro jam liudna ir sunku sirdyje. Testi lobio ieskojima is tikruju reiskia palikti Fatima.
- As tave palydesiu per dykuma, - pareiskia Alchemikas.
- As noriu likti oazeje, - atsako jaunuolis. - As sutikau Fatima. Ji man brangesne uz lobi.
- Fatima - dykumos dukra. Ji zino, jog vyrai privalo isvykti, kad galetu sugrizti atgalios. Ji jau surado savaji lobi: tai tu. Dabar ji laukia, kad tu surastum, ko ieskai.
- O jeigu as nuspresiu likti?
- Tapsi Oazes Patareju. Turi pakankamai pinigu ir nusipirksi didele banda aviu ir kupranugariu. Vesi Fatima. Pirmuosius metus gyvensite laimingi. Pamilsi dykuma ir per metus pazinsi kiekviena is penkiasdesimties tukstanciu palmiu. Suprasi, kaip jos auga, o jos tau atskleis nenustojanti keistis pasauli. Tuo pat metu vis geriau ir geriau suvoksi zenklus, nes dykuma - geriausias mokytojas.
Antraisiais metais prisiminsi pasleptaji lobi. Tau vis daugiau apie ji kalbes zenklai, o tu stengsies i tai nekreipti demesio. Tik dalinsies savo ziniomis oazes ir jos gyventoju labui. Tau bus dekingi genciu vadai. Tavo kupranugariai tau nes turta ir galia.
Treciaisiais metais zenklai tebekalbes apie lobi ir Asmenine Legenda. Nakti naktis klaidziosi po oaze, ir Fatima taps liudincia moterimi. Nes del jos bus buves nutrauktas tavo zygis. Taciau ja tebemylesi, ir i meile bus atsakoma meile. Tu prisiminsi, kad ji niekada taves neprase pasilikti, nes dykumos moteris moka laukti sugriztant savojo vyro. Taigi jai pykcio nejausi. Tik vaiksciosi per naktis po dykumos smelynus, tarp palmiu, ir mastysi, kad gal reikejo testi kelione, labiau pasitiketi savo meile Fatimai. Kadangi pasilikti oazeje tave bus privertusi tik tavo paties baime niekad jon nebesugrizti. Ir taip besvarstant zenklai prades rodyti, kad tavo lobis amzinai pradinges zemes gelmese.
Ketvirtaisiais metais zenklai tave paliks, nes nebusi norejes ju klausytis. Genciu vadai tai supras ir tave atleis is pareigu Taryboje. Tuomet tapsi turtingu pirkliu, daugybes kupranugariu ir prekiu savininku. Taciau iki gyvenimo pabaigos nesiliausi klaidziojes po dykuma ir palmyna, zinodamas, kad neivykdei savo Asmenines Legendos ir kad jau per velu tai padaryti. Taip ir liksi nesuprates, jog Meile niekuomet zmogui netrukdo vykdyti savaja Asmenine Legenda. Jei taip yra, vadinasi, tai netikra Meile, ne ta, kuria byloja Pasaulio Kalba.

Alchemikas istrina smelyje nubrezta apskritima, ir kobra tuoj, pat sprunka sleptis tarp akmenu.
Jaunuolis prisimena kristolo pardaveja, visa gyvenima norejusi nukeliauti Mekon, ir angla, ieskanti Alchemiko. Jis masto apie moteri, kuri tikejo dykuma, ir si viena diena atvede ta, kuri ji trosko myleti.
Juodu vel seda ant zirgu. Si karta jaunuolis atsilieka nuo Alchemiko. Vejas atnesa oazes garsus, ir jis stengiasi atskirti Fatimos balsa. Siandien del kautyniu jis nebuvo nuejes prie sulinio...
Taciau sia nakti, ziuredamas i gyvate nubrezto rato viduryje, keistasis raitelis su sakalu ant peties jam kalbejo apie meile ir lobius, apie dykumos moteris ir jo Asmenine Legenda.
- As keliausiu su jumis, - istaria jaunuolis. Ir akimirksniu jo sieloje isigali ramybe.
- Isvykstame rytoj, pries patekant saulei.
Tik tiek atsako Alchemikas.

*
Ta nakti jaunuolis negali uzmigti. Pora valandu pries ausra jis pazadina viena is toje pacioje palapineje miegojusiu vaikinu ir papraso jo parodyti, kur gyvena Fatima. Abu iseina laukan. Uz nuvedima jaunuolis savo vedliui duoda pinigu nusipirkti avelei.
Po to papraso surasti mergina, ja pazadinti ir pasakyti, kad jis jos laukias. Jaunasis arabas padaro, ko prasomas, ir uz tai gauna pinigu dar vienai avelei.
- Dabar palik mus vienus, - taria jis arabui, ir sis grizta i savo palapine miegoti toliau. Isdidus, kad galejo padeti Dykumos Patarejui, ir patenkintas, kad uzsidirbo pinigu avelems nusipirkti.
Palapines tarpdury pasirodo Fatima. Jiedu pasuka link palmyno. Jaunuolis zino, kad tai priestarauja Tradicijai, bet dabar tai nebesvarbu.
- As isvykstu, - pranesa jis. - Ir noriu, kad tu zinotum, jog sugrisiu. As tave myliu, nes...
- Nesakyk nieko, - pertraukia Fatima. - Mylima, nes mylima. Myleti nereikia jokios priezasties.
Vis delto jis kalba toliau:
- As tave myliu, nes susapnavau sapna, paskui sutikau karaliu, pardavinejau kristola, perejau dykuma, gentys pradejo kara, ir as atejau prie sulinio suzinoti, kur gyvena Alchemikas. As tave myliu, nes visas Pasaulis prisidejo, kad atkeliauciau iki taves.
Jiedu apsikabina. Pirma karta susiglaudzia ju kunai.
- As grisiu, - dar karta pakartoja jaunuolis.
- Anksciau, ziuredama i dykuma, as jausdavau geisma. Dabar ji pakeis viltis. Viena diena taip isejo ir mano tevas, taciau jis sugrizo pas mano motina. Sugrizta kiekviena syki iki pat siol.
Daugiau jiedu nebesneka. Kiek pasivaikscioja po palmyna, o paskui jaunuolis palydi mergina iki jos palapines duru.
- As sugrisiu, kaip tavo tevas sugrizo pas tavo motina,- pasizada jis.
Ir pamato, kad Fatimos akys pilnos asaru.
- Tu verki?
- As esu dykumos moteris, - atsako ji, slepdama veida. - Bet visu pirma - moteris.

Fatima ieina palapinen. Netrukus patekes saule. Prasvitus ji iseis laukan ir darys viska, ka darydavo kasdien jau daugeli metu; taciau viskas bus kitaip. Oazeje nebebus vaikino, ir oaze pasidarys nebe tokia svarbi, kokia buvo iki siol, vos pries keleta valandu. Tai jau nebebus toji penkiasdesimties tukstanciu palmiu ir triju simtu suliniu vieta, i kuria atvyke po ilgos keliones tokie laimingi jauciasi keliautojai. Nuo sios dienos oaze jai taps tuscia vieta.
Nuo sios dienos svarbesne uz oaze bus dykuma. Ji nesiliaus i ja ziurejusi, stengdamasi atspeti, kurion zvaigzden tuo metu zvelgia vaikinas, keliaujantis ieskoti savojo lobio. Ji su veju sitis jam bucinius, tikedamasi, jog sie palies jaunuolio veida ir pasakys, kad ji gyva, kad ji jo laukia, kaip tik gali laukti moteris narsaus vyro, pasirinkusio savo svajoniu ir lobiu ieskojimo kelia.
Nuo siol dykuma bus jo sugrizimo viltis.

*
- Negalvok apie tai, kas pasiliko uz nugaros, - prabyla Alchemikas, kai jie pasileidzia joti dykumos smelynais. - Viskas ir visam laikui irasyta Pasaulio Sielon.
- Zmones apie grizima svajoja labiau nei apie isvykima, - jau vel apsiprates su dykumos tyla, atsako jaunuolis.
- Jeigu tai, ka radai, padaryta is grynos medziagos, niekada nesuges. Ir viena diena tu galesi grizti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, zvaigzdes sprogimas - sugrizes neberasi nieko. Taciau tu busi regejes sviesos blyksni. Ir jau vien del to bus verteje gyventi.
Vyriskis kalba alchemijos kalba. Taciau bendrakeleivis zino, kad jis turi omenyje Fatima.
Sunku negalvoti apie tai, kas pasiliko uz nugaros. Dykuma su savo beveik nesikeicianciu peizazu pamazu prisipildo svajoniu. Jaunuolis vis dar mato datuliu palmes, sulinius ir mylimos moters veida. Jis mato angla, jo laboratorija ir kupranugariu varova - tikra mokytoja, kuris taciau nezino toks esas. "Galbut Alchemikas pats niekados nemylejo..." - masto jis.
Sis su sakalu ant peties joja priekyje. Sakalas puikiai supranta dykumos kalba ir, kai tik jie sustoja poilsio, palikes Alchemiko peti, skrenda ieskoti maisto. Pirmaja diena jis parnesa kiski. Antra - pora pauksciu.
Vakare jie ant zemes pasitiesia antklodes, bet ugnies nekuria. Dykumos naktys saltos ir, menuliui siaurejant dangaus skliaute, kaskart vis tamsesnes. Visa savaite juodu joja tyledami, persimesdami vos vienu kitu zodziu apie tai, kaip saugotis, kad nebutu ivelti i kautynes. Genciu karas tesiasi, ir vejas retsykiais atpucia salsva kraujo kvapa. Vejas jaunuoliui primena, kad egzistuoja Zenklu Kalba, visuomet pasirengusi atskleisti tai, ko negali matyti akys.
Septintaji keliones vakara Alchemikas nusprendzia sustoti nakvynei anksciau nei paprastai. Sakalas nuskrenda ieskoti grobio. Alchemikas issitraukia vandens gertuve ir pasiulo jaunuoliui atsigerti.
- Na va, tavo kelione baigiasi, - taria jis. - Tu ejai paskui savaja Asmenine Legenda, ir as tuo dziaugiuosi.
- Bet jus mane lydejote nekalbedamas. As tikejausi, kad mokysite mane to, ka zinote. Pries kuri laika buvau dykumoje su zmogumi, turejusiu alchemijos knygu, taciau is ju nesugebejau nieko ismokti.
- Ismokti tera vienintelis budas, - atsako Alchemikas. - Veikiant. Visa, ka tau reikejo zinoti, tave ismoke kelione. Truksta vienintelio dalyko.
Jaunuolis nori suzinoti kokio, taciau Alchemikas jau ismeiges akis i horizonta ir stebi sugriztanti sakala.
- Kodel jus vadinamas Alchemiku?
- Nes as esu Alchemikas.
- O kodel nesiseka kitiems alchemikams, kurie iesko, bet taip ir nesuranda aukso?
- Jie tiktai ieskojo. Jie iesko savosios Asmenines Legendos lobio, nenoredami gyventi pacios Legendos.
- Ko dar truksta mano zinioms? - neatstoja jaunuolis.
Taciau Alchemikas ziuri i horizonta.
Netrukus su grobiu grizta sakalas. Juodu israusia duobe ir joje sukuria lauza: taip niekas nepastebes ugnies.
- As esu Alchemikas, nes esu Alchemikas, - pakartoja senasis, jiems taisant valgi. - Sio mokslo ismokau is savo senoliu, kurie buvo ismoke is savuju... ir taip toliau - iki pat pasaulio sukurimo. Tais laikais visas Didziojo Kurinio mokslas galejo buti surasytas ant vieno paprasto smaragdo. Taciau zmones nesidomejo paprastais dalykais ir pradejo rasyti traktatus, interpretacijas, filosofinius apmastymus. Kai kurie pradejo detis zina kelia geriau uz kitus.
- Kas buvo parasyta Smaragdo Lenteleje? - klausia jaunuolis.
Tuomet Alchemikas pradeda piesti smelyje - sis darbas trunka ne ilgiau kaip penkias minutes. Jam piesiant, jaunuolis prisimena senaji karaliu ir aikste, kurioje juodu susitiko viena diena; atrodo, jog nuo tada prabego daugybe metu...
- Stai kas buvo parasyta Smaragdo Lenteleje, - baiges istaria Alchemikas.
Jaunuolis prieina arciau ir skaito smelyje uzrasytus zodzius.
- Cia kodas... - sako jis, kiek nusivyles Smaragdo Lentele. - Panasu i tai, kas buvo anglo knygose.
- Ne, - papriestarauja Alchemikas. - Kaip ir paukstvanagiu skrydis, sitai neturi buti perskaityta. Del vieninteles priezasties: Smaragdo Lentele - tiesus takas link Pasaulio Sielos.
Isminciai zinojo, kad regimasis pasaulis - tai Dangaus atvaizdas, jo kopija. Vien tas faktas, kad sis pasaulis egzistuoja, yra garantija, kad egzistuoja ir kitas, tobulesnis. Dievas sukure pirmaji tam, kad tarpininkaujant regimiems dalykams zmones galetu suprasti Jo dvasini mokyma ir Jo isminties stebuklus. Stai ka as vadinu Veikla.
- Ko reikia, kad as perskaityciau Smaragdo Lentele? - paklausia jaunuolis.
- Jei butum alchemijos laboratorijoje, gal dabar ir butu tinkamas metas aiskintis, kaip perskaityti Smaragdo Lentele. Taciau esi dykumoje. Taigi verciau panirk dykumon. Ji padeda suprasti pasauli taip pat gerai kaip bet kuris kitas daiktas zemeje. Beje, net nebutina suprasti dykuma: uztenka patyrineti paprasta smiltele, ir joje galima isvysti visus Kurinio stebuklus.
- Ka turiu daryti, kad prasiskverbciau i dykumos gelmes?
- Klausykis savo sirdies. Ji zino viska, nes yra kilusi is Pasaulio Sielos ir viena diena vel jon sugris.

*

Tyledami jie keliauja dar dvi dienas. Alchemikas dabar atrodo dar atsargesnis, nes jie arteja prie arsiausiu susiremimu zonos. Jaunuolis tuo tarpu stengiasi klausytis savo sirdies.
O toji sirdis sunkiai suprantama. Anksciau ji taip trosko isvykti, o dabar nori bet kuria kaina baigti kelione. Kartais sirdis nesiliauja sekusi ilgesio kupinu prisiminimu, o kartais susijaudina matydama kylancia saule. Ir privercia jaunuoli slapciomis nubraukti asara. Ji plaka greiciau, kai jis kalba apie lobi, ir suleteja, kai nieko nematancios vaikino akys nuklysta uz beribio dykumos horizonto. Taciau niekuomet nenutyla. Net jei jaunuolis ne zodziu nepersitaria su Alchemiku.
- Kodel mes turime klausytis savo sirdies? - paklausia jis viena vakara, jiedviem ilsintis.
- Todel, kad ten, kur tavo sirdis, ten ir tavasis lobis.
- Mano sirdis nerami, - prisipazista jaunuolis. - Ji svajoja, nerimsta, duoda begales klausimu. Ji isimylejusi dykumos dukra. Ji mane kamantineja ir neleidzia uzmigti istisas naktis, kai galvoju apie ja.
- Tai gerai. Tavo sirdis gyva. Nenustok klausytis, ka ji tau sako.
Per kitas tris dienas jie prasilenkia su keletu kariu, mato ju ir tolumoje. Jaunuolio sirdis pradeda kalbeti apie baime. Ji jam pasakoja apie Pasaulio Siela, seka girdetas istorijas apie zmones, isejusius ieskoti savuju lobiu, bet taip niekad ju ir nesuradusius. Kartais gasdina, kad jis taip pat gali niekuomet nepasiekti lobio arba zuti dykumoje. O kai kada itikineja ji, kad jau gana, kad jis jau rades meile ir uzsidirbes daug aukso.
- Mano sirdis - isdavike, - sako jaunuolis Alchemikui, kai juodu sustoja pailsinti arkliu. - Ji nenori, kad as tesciau kelione.
- Nieko blogo, - nuramina ji Alchemikas. - Tai liudija, kad tavo sirdis gyva. Normalu bijoti del svajones prarasti viska, ka jau pavyko igyti.
- Tuomet kodel as jos turiu klausytis?
- Todel, kad sirdies nutildyti nepavyks niekada. Net jei apsimesi negirdis, ka ji tau sako, ji bus ten, tavo krutineje, ir nesiliaus kartojusi, ka galvoja apie tavo gyvenima ir pasauli.
- Nors ir budama isdavike?
- Isdavyste - tai nelauktas smugis. Jeigu gerai pazisti savo sirdi, ji tokio dalyko niekuomet nepadarys. Nes tu zinai jos svajones, jos troskimus ir sugebesi tam uzbegti uz akiu. Ne vienas negali pabegti nuo savo sirdies. Stai kodel geriau klausytis, ka ji sako. Kad negautum nelaukto smugio.

Taigi jaunuolis keliauja per dykuma ir toliau klausydamasis savo sirdies. Jis pradeda suprasti jos gudrybes ir klastas ir pagaliau susitaiko su tuo, kad ji tokia; kokia yra. Tuomet jis liaunasi bijojes ir norejes grizti atgal. Nes viena vakara sirdis jam prisipazista esanti patenkinta. "Net jei as kiek ir skundziuosi, - sako sirdis, - tai tik todel, kad esu zmogaus sirdis, o zmoniu sirdys tokios. Jos bijosi igyvendinti didziausias savo svajones, nes mano, kad nera ju vertos arba kad nesugebes ju realizuoti. Mes, sirdys, stingstame vien nuo minties apie amzinai prarandama meile, apie galejusias buti nuostabias, taciau niekada nebusiancias akimirkas, apie galejusius buti surastus, taciau amzinai liksiancius palaidotus smelyje lobius. Nes, galu gale, jeigu tai ivyksta, mes siaubingai kenciame".
- Mano sirdis bijo kancios, - sako jaunuolis Alchemikui viena nakti, jiems ziurint i bemenuli dangu.
- Pasakyk jai, kad kancios baime blogiau uz pacia kancia. Ir kad jokia sirdis nera kentejusi, sekdama paskui savo svajone, nes kiekviena ieskojimo akimirka - tai susitikimo su Dievu ir Amzinybe akimirka.
"Kiekviena ieskojimo akimirka - tai susitikimo akimirka, - kartoja jaunuolis savo sirdziai. - Ieskant lobio, visos mano dienos sviesios, nes as zinau, kad kiekviena valanda - tai svajones ji surasti dalis. Ieskodamas lobio, pakeliui as atrandu tai, apie ka nebuciau net svajojes, jei nebuciau isdrises siekti piemenims neimanomu dalyku".
Po to visa ilga popiete jo sirdyje viespatauja ramybe. Ir ta nakti jis miega ramiai. Kai nubunda, sirdis jam pradeda pasakoti apie Pasaulio Sielos dalykus. Ji sako, kad kiekvienas laimingas zmogus savyje nesiojasi Dieva. Ir kad laime galima rasti paprastoje dykumos smilteleje, kaip aiskino Alchemikas. Nes smiltele - tai Kurinio akimirka, ir Visata ja kure milijonus metu.
"Kiekvienas zemes zmogus turi jo laukianti lobi, - sako jam sirdis. - Mes, sirdys, apie tai kalbame retai, nes zmones nebenori ieskoti lobiu. Mes apie juos pasakojame tik maziems vaikams. Paskui leidziame gyvenimui kiekviena vesti link jo likimo. Deja, maza zmoniu teina jiems nubreztu Asmenines Legendos ir laimes taku. Dauguma pasauli mato kaip kazka gresminga, ir del to jis is tikruju tampa gresmingas. Tuomet mes, sirdys, kalbame vis tyliau ir tyliau, taciau visiskai nenutylame niekad. Tik linkime, kad musu zodziai nebutu isgirsti: mes nenorime, kad zmones kentetu todel, kad nejo musu nurodytu keliu.
- Kodel sirdys neliepia zmonems sekti paskui savo svajones? - klausia jaunuolis Alchemiko.
- Tada labiausiai kentetu pati sirdis. O sirdys nemegsta kenteti.
Nuo tos dienos jaunuolis girdi savo sirdi. Jis praso, kad ji niekad jo neapleistu. Praso, kad ji susigniauztu krutineje ir ispetu ji, vos tik jis prades tolti nuo savo svajoniu. Ir prisiekia, kad visada, isgirdes si ispejima, atsizvelgs i ji.
Ta nakti apie visa tai jis kalbasi su Alchemiku. Ir sis supranta, kad jaunuolio sirdis sugrizo Pasaulio Sielon.
- Ka as turiu daryti dabar? - teiraujasi jaunuolis.
- Tesk kelione link piramidziu, - atsako Alchemikas.
- Ir lik atidus zenklams. Dabar tavo sirdis sugebes tau parodyti lobi.
- Ar kaip tik sito as nezinojau anksciau?
- Ne. Stai ka tau dar reikia zinoti:
Pries igyvendindama svajone, Pasaulio Siela visuomet nori patikrinti, ko zmogus ismoko nueitame kelyje. Taip elgiasi ne linkedama blogo, o tik todel, kad kartu su svajone galetume geriau itvirtinti ir pamokas, gautas sekant paskui ja. Tai momentas, kai didzioji dauguma zmoniu pasiduoda. Dykumos kalba tai butu - "mirti is troskulio, kai horizonte jau matyti oazes palmes".
Ieskojimas prasideda Debiutanto Sekme. O baigiasi visuomet Nugaletojo irodymu.
Jaunuolis prisimena sena savo krasto patarle, sakancia, kad pati tamsiausia valanda yra pries ausra.

*
Kita diena pasirodo pirmas aiskus pavojaus zenklas. Prie keliautoju prisiartina trys kariai ir klausia, ka jie cia veikia.
- As medzioju su savo sakalu, - atsako Alchemikas.
- Mes turime patikrinti, ar negabenate ginklu, - pareiskia vienas kariu.
Alchemikas palengva nulipa nuo arklio. Ta pati padaro ir jo bendrakeleivis.
- Kam tiek pinigu? - klausia karys, pamates jaunuolio kapsi.
- Kelionei i Egipta, - paaiskina sis.
Tas, kuris tikrina Alchemiko daiktus, randa mazuti kristolini buteliuka, pilna kazkokio skyscio, ir stiklini, geltonos spalvos kiausini, siek tiek didesni uz vistos.
- Kas gi cia? - nustemba karys.
- Filosofinis Akmuo ir Ilgo Gyvenimo Eliksyras. Kas isgeria sio eliksyro, niekuomet neserga, o mazytis sio akmens gabalelis bet kuri metala pavercia auksu.
Trys kariai prapliumpa garsiai juoktis, ir Alchemikas juokiasi drauge su jais. Pralinksminti atsakymo, jie daugiau nebekamuoja keleiviu ir leidzia siems su visu turtu keliauti toliau.
- Jus isprotejote? - kai jie kiek nutolsta, kreipiasi i Alchemika jaunuolis. - Kodel sitaip atsakete?
- Kad tau pademonstruociau viena paprasta gyvenimo taisykle: mes nematome dideliu lobiu, esanciu pries akis. O zinai kodel? Todel, kad zmones netiki lobiais.
Jie tesia savo kelione per dykuma. Su kiekviena diena jaunuolio sirdis darosi vis tylesne. Ji daugiau nesikankina del praeities ar ateities, tik stebi dykuma ir kartu su juo geria Pasaulio Sielos taure. Jo sirdis ir jis pats tampa draugais, nuo siol niekada neisduosianciais vienas kito.
Sirdis dabar prabyla tik pazvalinti, padrasinti jaunuoli, kuri tos tylos dienos kartais ima siaubingai slegti. Pirma karta sirdis prasitaria apie jo gerasias ypatybes: drasa, kurios reikejo paliekant avis ir pradedant gyventi savaja Asmenine Legenda, entuziazma, kuri jis parode dirbdamas kristolo krautuveje.
Ji jam kalba ir apie kitka: apie pavojus, pro kuriuos jis praejo, ju nepastebejes. Syki jis paslepe is tevo pavogta pistoleta, kuriuo tikrai galejo smarkiai susizeisti. Paskui sirdis jam primena diena, kai vidury lauku buvo apsirges - veme, o po to ilgai miegojo; kiek toliau jo lauke du plesikai, sumane pavogti avis, o ji pati nuzudyti. Bet kai jaunasis piemuo nepasirode, jie pasisalino, manydami, kad sis pasuko kitu keliu.
- Ar sirdys visada padeda zmonems? - paklausia jis Alchemiko.
- Tik tiems, kurie gyvena savaja Asmenine Legenda. Taciau jos labai padeda vaikams, girtuokliams, senukams.
- Ar tai reiskia, kad jiems nebegresia pavojus?
- Tai tik reiskia, kad sirdys daro, ka gali, - atsako Alchemikas.
Viena vakara juodu joja per vienos is kariaujanciu genciu stovykla. Cia daugybe prasmatniais baltais drabuziais vilkinciu arabu su kovai parengtais ginklais. Vyrai ruko nargile ir kalbasi apie kautynes. Niekas nekreipia demesio i du keliautojus.
- Nera jokio pavojaus, - jiems kiek nutolus nuo stovyklos, atsidusta jaunuolis.
Alchemikas ituzta.
- Pasitikek sirdimi, taciau nepamirsk, kad esi dykumoje. Kai vyrai kariauja, Pasaulio Siela taip pat girdi kautyniu riksmus. Nuo pasekmiu to, kas vyksta po siuo dangumi, neapsaugotas ne vienas.
"Visa yra vienis", - smesteli jaunuolio galvoje.
Ir, tarsi dykumai sumanius patvirtinti, kad Alchemikas teisus, netiketai keliautojus aplenkia du raiteliai.
- Toliau joti negalima, - susunka vienas kariu. - Sioje vietoveje vyksta musiai.
- As toli nejoju, - ziuredamas jiems tiesiai i akis, atsako Alchemikas.
Kariai kelias akimirkas tyli, o paskui leidzia testi kelione.
Jaunuolis stebi sia scena suzavetas.
- Jus juos iveikete zvilgsniu, - pareiskia jis.
- Akys parodo sielos stiprybe, - atsako Alchemikas.
"Tai tiesa", - mintyse pritaria jaunuolis. Jiems jojant per stovykla, jis jaute vieno minios viduryje stovejusio kareivio zvilgsni, ismeigta i ji ir i Alchemika. Per ta nuotoli, kuris juos skyre, jaunuolis nelabai galejo izvelgti jo veido bruozus. Vis delto buvo absoliuciai tikras, kad vyriskis juos stebi.
Pagaliau, kai juodu jau rengiasi iveikti per visa horizonta nusidriekusia kalnu grandine, Alchemikas prasitaria, kad iki piramidziu likusios tik dvi dienos kelio.
- Jeigu mums teks netrukus issiskirti, pamokykite mane alchemijos, - papraso jaunuolis.
- Tu jau zinai tai, ka reikia zinoti. Telieka prasiskverbti Pasaulio Sielon ir surasti ta lobi, kuri ji yra paskyrusi tau, kaip ir kiekvienam is musu.
- As noriu zinoti ne tai. As kalbu apie svino pavertima auksu.
Alchemikas gerbia dykumos tyla ir jaunuoliui atsako tik jiems sustojus pavalgyti:
- Pasaulyje viskas vystosi. Ir isminciams auksas yra labiausiai issivystes metalas. Neklausk manes kodel - as sito neismanau. Zinau tik kad Tradicija visuomet teisi. Zmones klaidingai issiaiskino isminciu zodzius. Ir auksas, uzuot buves evoliucijos simboliu, tapo karu zenklu.
- Daiktai kalba daugeliu kalbu, - sako jaunuolis. - As girdejau kupranugario bliovima, buvusi tik bliovimu, veliau tapusi pavojaus signalu ir pagaliau vel virtusi paprastu bliovimu.
Jis nutyla - Alchemikas visa tai turi zinoti.
- As pazinojau tikru alchemiku, - toliau desto pastarasis. - Jie uzsisklesdavo savo laboratorijose ir stengdavosi tobuleti kaip tas auksas; jie isradinejo Filosofini Akmeni, nes buvo suprate, kad tobulejant vienam dalykui, tobuleja ir visa, kas yra aplinkui.
Kitiems Akmeni pavyko atrasti atsitiktinai. Sie zmones buvo talentingi, protu pranokstantys daugeli. Taciau ju nereiketu skaityti, nes tokiu buvo visai mazai. Pagaliau tretieji, ieskoje tik aukso, - sie niekuomet nerado paslapties. Jie pamirso, kad svinas, varis, gelezis taip pat turi ivykdyti savasias Asmenines Legendas. Tas, kuris kisasi i kitu Asmenines Legendas, niekad neras savosios.
Paskutiniai Alchemiko zodziai nuskamba kaip prakeikimas.
Jis pasilenkia ir pakelia nuo zemes kriaukle.
- Kadaise cia buvo jura, - istaria.
- As sitai pastebejau, - atsiliepia jaunuolis.
Alchemikas jo papraso prideti kriaukle prie ausies. Kiek kartu jis taip dare vaikysteje, noredamas isgirsti juros osima!
- Sios kriaukles viduje visuomet yra jura, nes tai - jos Asmenine Legenda. Ir ji jos neatsizades niekad - iki tol, kol dykuma vel dengs bangos.
Juodu vel seda ant zirgu testi savo keliones Egipto piramidziu link.

Saule jau visai zemai, kada jaunuolio sirdis duoda pavojaus zenkla. Juos supa milziniskos kopos, ir vaikinas zvilgteli i Alchemika. Taciau sis, atrodo, nieko nepastebejo. Po penketo minuciu tiesiai pries juos iskyla dvieju vakaro saules apsviestu raiteliu siluetai. Jaunuoliui nespejus nieko pasakyti Alchemikui, is dvieju raiteliu pasidaro desimt, paskui simtas, ir galiausiai jie uzdengia visas kopas.
Tai melynai apsirenge kariai su trigubais juodos spalvos lankeliais ant turbanu. Ju veidus dengia taip pat melynos skraistes, is po kuriu matyti tik akys.
Net is sitokio atstumo akys rodo dvasios stiprybe. Ir sios akys pranasauja mirti.

*
Abu keliautojai nuvedami i netoliese esancia karine stovykla. Kazkoks kareivis Alchemika ir jo bendrakeleivi istumia i palapine, tokia nepanasia i oazes palapines. Joje yra vyriausiasis vadas ir jo stabas.
- Tai snipai, - pareiskia vienas is vyru.
- Mes - paprasti keliautojai, - atsako Alchemikas.
- Pries tris dienas jus mate prieso stovykloje. Jus kalbejotes su vienu is kariu.
- As esu dykumos klajoklis, zvaigzdziu zinovas, - ima aiskinti Alchemikas. - Ir neturiu jokios informacijos apie kariuomeniu ar genciu judejima. Atlydejau cia savo drauga.
- O kas tavo draugas? - klausia vadas.
- Alchemikas, - atsako Alchemikas. - Jis pazista gamtos galias. Ir mielai savo nepaprastus sugebejimus pademonstruotu vadui.
Jaunuolis klausosi tyledamas. Jam baugu.
- Ka veikia svetimsalis svetimoje zemeje? - paklausia vienas vyras.
- Jis nori pasiulyti jusu genciai pinigu, - dar nespejus jaunuoliui praverti burnos, isiterpia Alchemikas.
Ir, paemes vaikino kapsi, paduoda vadui jo aukso monetas. Sis jas priima be zodziu: bus galima nusipirkti nemaza kieki ginklu.
- Kas tai yra alchemikas? - pagaliau vel paklausia arabas.
- Tai zmogus, pazistantis gamta ir pasauli. Panorejes jis galetu, panaudodamas tik vejo jega, sugriauti sia stovykla.
Vyrai juokiasi. Jie priprate prie karo ziaurumu ir zino, kad vejas mirtino smugio suduoti negali. Ir vis delto kiekvienas ju pajunta krutineje virptelint sirdi. Dykumos zmones prisibijo burtininku.
- Noreciau ka nors panasaus pamatyti, - taria vadas.
- Mums reikia triju dienu, - atsako Alchemikas. - Jis pasivers veju. Paprasciausiai kad parodytu jums savo galia. Jei jam tai nepavyks, jusu genties garbei mes nuolankiai paaukosime savo gyvybes.
- Tu negali siulyti to, kas man ir taip jau priklauso,- arogantiskai atrezia vadas.
Taciau suteikia keliautojams malone trims dienoms.

Issigandes jaunuolis atrodo tarsi suparalyziuotas. Iseinant is palapines, Alchemikas turi ji prilaikyti uz alkunes.
- Nerodyk jiems, kad bijai, - perspeja jis. - Jie - drasus vyrai ir niekina bailius.
Jaunuolis prarades zada ir atgauna balsa tik po kurio laiko, jiedviem einant per stovykla. Laikyti juos uzdarytus visai nebutina: arabai paprasciausiai is ju ateme arklius. Taip dar syki pasaulis parodo, kiek daug esama jo kalbu: iki siol buvusi laisva bekraste dykumos erdve dabar tapo neiveikiama siena.
- Jus jiems atidavete visa mano turta! - papriekaistauja jaunuolis. - Viska, ka as sugebejau uzdirbti per gyvenima...
- Kokia is jo nauda, jei turi mirti? Tavo pinigai tave isgelbejo trims dienoms. Ne taip jau daznai pinigai atitolina mirti.
Taciau jaunuolis per daug ibaugintas, kad girdetu isminties zodzius. Jis nemoka pasiversti veju. Jis nera alchemikas.
Alchemikas vieno kario papraso arbatos ir po truputeli ja pila vaikinui ant riesu. Kartu istaria keleta nesuprantamu zodziu - ir vaikino kuna uzlieja ramybes banga.
- Nepulk i nevilti, - keistai svelniu balsu prabyla Alchemikas. - Tai trukdo kalbetis su sirdimi.
- Bet as nemoku pasiversti veju.
- Tas, kuris gyvena savo Asmenine Legenda, zino viska ka turi zinoti. Tik vienas dalykas gali svajone padaryti neigyvendinama: tai baime, kad nepasiseks.
- As nebijau, kad man nepasiseks. Paprasciausiai as ne moku pasiversti veju.
- Reikia ismokti. Nuo to priklauso tavo gyvybe.
- O jei nepavyks?
- Tu mirsi, bet busi gyvenes savaja Asmenine Legenda. Tai kur kas geriau negu mirti, kaip mirsta milijonai zmoniu taip niekada ir nesuzinojusiu apie Asmenines Legendos egzistavima. Taciau tu nesijaudink. Is esmes mirtis mus daro atidesnius gyvenimui.

Praeina pirmoji diena. Netoliese vyksta didelis musis, ir i stovykla atgabenama daugybe suzeistuju. "Niekas nesikeicia, nors zmones ir mirsta", - masto jaunuolis. Mirusius karius pakeicia kiti, ir gyvenimas tesiasi toliau.
- Tu butum galejes mirti veliau, mano drauge, - kalba vienas kariu prie savo kovos draugo palaiku. - Tu butum galejes mirti sugrizus taikai. Bet galiausiai tu vis tiek butum mires.
Pavakary jaunuolis susiranda Alchemika, isnesusi dykumon savo sakala.
- As nemoku pasiversti veju, - vel kartoja jis.
- Prisimink, ka tau sakiau: pasaulis - tai tik matomoji Dievo dalis. O Alchemija - kai materialiajam planui suteikiamas dvasinis tobulumas.
- Ka jus cia veikiate?
- Peniu savo sakala.
- Jei man nepavyks pasiversti veju, mes mirsime, - atsidusta jaunuolis. - Ar verta dar peneti sakala?
- Tu mirsi, - atsako Alchemikas. - As moku pasiversti veju.

Antraja diena jaunuolis uzkopia i netoli stovyklavietes stuksancios uolos virsune. Sargybiniai ji praleidzia; jie jau girdeje apie burtininka, sugebanti pasiversti veju, ir nenori artintis prie jo. Juk vis tiek dykuma - neiveikiama siena.
Jaunuolis visa sios antrosios dienos popiete praleidzia ziuredamas i dykuma. Jis klausosi savo sirdies. O dykuma klausosi joje gyvenancios baimes.
Abi kalba ta pacia kalba.
Treciaja diena vyriausiasis vadas sukviecia stabo karininkus.
- Einam pas ta vaikina, kuris pasivercia veju, - sako jis Alchemikui.
- Einam! - atsiliepia sis.
Jaunuolis nuveda juos ton vieton, kur buvo atejes vakar diena, ir papraso visu susesti.
- Tam reikes trupucio laiko, - sako jis.
- Mes neskubame, - atsako vyriausiasis vadas. - Esame dykumos zmones.

Jaunuolis ismeigia akis i horizonta. Maryti kalnai tolumoje, kopos, uolos, sliauziantys vijokliniai augalai, atkakliai augantys ten, kur neimanoma jokia gyvybe. Tai dykuma, kuria jis keliavo menesiu menesius, taciau pazino tik mazute jos dalele. Toje mazuteje daleleje jis rado angla, karavanus, genciu kovas ir penkiasdesimties tukstanciu palmiu bei triju simtu suliniu oaze.
- Ko tu is manes nori siandien? - klausia dykuma.- Ar ne pakankamai mudu primasteme vakar?
- Kazkur tu saugai mano mylimaja. Kai as stebiu tavuosius smelynus, kartu matau ir ja. As noriu pas ja sugrizti, ir man reikia tavo pagalbos, kad galeciau pavirsti veju.
- O kas tai yra meile? - klausia dykuma.
- Meile - tai kada virs tavo smelynu skrenda sakalas. Nes jam tu - zaliuojantis laukas, jis niekad is taves negrizta be grobio. Jis pazista tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.
- Sakalo snapas isplesia dalele manes pacios, - atsako dykuma. - Jo grobi as maitinu ne vienerius metus, girdau tuo trupuciu vandens, kuri turiu, rodau jam, kur rasti maisto; ir, ziurek, viena grazia diena, ka tik man savuoju smeliu jutus zverelio glamone, nukrenta is dangaus tas sakalas. Ir nusinesa tai, ka puoselejau.
- Bet butent tam tu ir maitinai, ir auginai zvereli,- atsako jaunuolis. - Kad pamaitintum sakala. O sakalas pamaitina zmogu. O zmogus viena diena pamaitina tavo smelynus, ir juose vel gimsta zvereliai. Taip jau sukurtas pasaulis.
- Ir tai yra meile?
- Taip. Tai, kas grobi pavercia sakalu, sakala zmogumi, o zmogu - vel dykuma. Tai, kas is svino padaro auksa, o auksui leidzia vel sugrizti pasislepti zemeje.
- As nesuprantu tavo zodziu, - atsiliepia dykuma.
- Tuomet suprask bent tiek, kad kazkur, vidury tavuju smelynu, manes laukia moteris. Ir kad ji manes sulauktu, man butina pavirsti veju.
Keleta akimirku dykuma tyli.
- As tau duodu savo smelius, kad vejas turetu ka pusti. Taciau viena as negaliu nieko. Prasyki jo pagalbos.

Pradeda pusti lengvas vejelis. Karo vadai is tolo stebi jaunuoli, kalbanti jiems nezinoma kalba.
Alchemikas sypsosi.

Vejas atskrenda iki jaunuolio ir svelniai paliecia jo veida. Jis girdejo sio pokalbi su dykuma, nes vejai visada viska zino. Jie lekia per pasauli, nezinia kur uzgimdami, nezinia kur numirdami.
- Padek man, - sako jaunuolis. - Viena diena as tavyje girdejau savo mylimosios balsa.
- Kas tave ismoke kalbeti dykumos ir vejo kalba?
- Mano sirdis, - paaiskina jaunuolis.
Vejas turi keleta vardu. Cia jis vadinamas siroku, nes arabai isitikine, kad jis atlekia is krastu, kur gausu vandens, kur gyvena juodaodziai zmones. Tolimoje salyje, is kurios atkeliavo jaunuolis, jis vadinamas Levantu, nes ten zmones mano, kad jis atnesa dykumos smeli ir mauru kovu riksmus. Galbut kitur, toli nuo kaimu, kuriuose ganomos avys, zmones isivaizduoja, kad vejas gimsta Andaluzijoje. Bet vejas neatskrenda is niekur ir nenueina i niekur - stai kodel jis stipresnis uz dykuma. Viena diena dykuma bus galima apsodinti medziais, net auginti joje avis, taciau vejas nebus valdomas niekada.
- Tu negali tapti veju, - sako jis jaunuoliui. - Mes is prigimties skirtingi.
- Tai netiesa. Kartu su tavim keliaudamas per pasauli, as suzinojau Alchemijos paslapciu. Manyje yra veju, dykumu, vandenu, zvaigzdziu - visko, kas tik buvo sukurta pasaulyje. Mes padaryti tos pacios Rankos ir turime ta pacia Siela. As noriu buti toks kaip tu - sugebeti prasiskverbti visur, perskristi juras, nupustyti manaji lobi dengianti smeli, prisisaukti mylimosios balsa.
- Viena diena as girdejau tavo pokalbi su Alchemiku. Jis sake, kad kiekvienas daiktas turi savo Asmenine Legenda. Zmones negali pavirsti veju.
- Pamokyk mane tapti veju keletui akimirku, - praso jaunuolis. - Kad galetume drauge pasikalbeti apie neribotas zmoniu ir veju galimybes.
Vejas smalsus, o cia - kazkas, ko jis neismano. Jam patiktu apie tai pasikalbeti, taciau jis tikrai nezino, kaip zmogu paversti veju. Nors tiek visko zino! Jis formuoja dykumas, skandina laivus, sunaikina istisus miskus ir sukiojasi po miestus, pilnus muzikos ir keisto triuksmo. Vejas mane, kad jo galios beribes, o stai dabar priesais stovis jaunuolis pareiskia, kad yra dar kai kas, ka jis galetu daryti.
- Tai vadinama Meile, - sako jaunuolis, matydamas, kad vejas jau linkes nusileisti. - Tik tas, kas myli, gali tapti Kurinio dalele. Kai mylime, nebutina suprasti, kas vyksta, nes viskas vyksta musu viduje; ir tuomet zmones sugeba pasiversti vejais. Zinoma, su salyga, kad vejai jiems padeda.
Vejas labai isdidus, ir tai, ka sako jaunuolis, ji erzina. Jis pucia vis smarkiau, keldamas aukstyn dykumos smeli. Taciau galiausiai jam tenka prisipazinti, kad, net aplekes visa pasauli, jis nezino, kaip paversti zmogu veju. Ir kad nesupranta, kas yra meile.
- Skraidydamas po pasauli, as pastebejau, kad daugelis zmoniu, kalbedami apie meile, ziuri i dangu, - sako vejas, pyktelejes, kad turejo prisipazinti nesas visagalis. - Gal tau vertetu kreiptis i dangu?
- Tuomet padek man, - praso jaunuolis. - Sukelk sioje vietoje dulkes, kad galeciau ziureti i saule ir neapakti.
Tada vejas pradeda pusti labai smarkiai, ir dangus susimaiso su zeme, o saules vietoje belieka auksinis diskas.

Stovykloje nebeimanoma nieko iziureti. Dykumos zmones gerai pazista si veja, ju vadinama samumu, kuris baisesnis uz audra juroje; taciau jie nepazista juros. Zvengia arkliai, smeliu apsidengia ginklai...
Ant uolos vienas karininku pasisuka i vyriausiaji vada:
- Gal verciau liautis?
Jiems sunku beiziureti jaunuoli. Visu veidai aklinai uzdengti melynomis skraistemis, o akyse - isgastis.
- Jau baikime sitai, - sumurma ir antras kariskis.
- As noriu matyti Alacho didybe, - pagarbiu balsu sako vadas. - As noriu matyti, kaip zmogus pavirsta veju.
Sykiu jis isimena baime parodziusius vyrus. Vejui nurimus, jis juos atleis is vadovaujamu pareigu. Dykumos zmones neturi jausti baimes.

- Vejas man sake, kad tu pazisti Meile, - kreipiasi jaunuolis i Saule. - Jei tu pazisti Meile, tu pazisti ir Pasaulio Siela, kuri padaryta is Meiles.
- Is ten, kur esu, - atsako Saule, - as galiu matyti Pasaulio Siela. Ji bendrauja su mano siela, ir mudvi drauge padarome, kad augtu augalai ir, ieskodamos pavesio, keliautu avys. Is ten, kur esu, as ismokau myleti Pasauli (o esu labai toli nuo jo). Zinau, kad jei nors kiek labiau prisiartinciau prie Zemes, visa, kas joje yra, zutu ir Pasaulio Sielos nebeliktu. Todel mes stebime ir mylime vienas kita is tolo: as Pasauliui duodu gyvybe ir siluma, jis man duoda priezasti gyventi.
- Tu pazisti Meile, - pakartoja jaunuolis.
- Ir Pasaulio Siela, nes mudvi daug su ja kalbames savo begalines keliones po Visata metu. Ji man sako, kad jai sunkiausia tai, jog iki siol tik mineralai ir augalai suprato, kad visa yra vienis. Ir tam visai nebutina, kad gelezis butu panasi i vari, o varis - i auksa. Toje vienoveje kiekvienas atlieka savo apibrezta vaidmeni. Tai butu Taikos Simfonija, jei viska parasiusioji Ranka butu sustojusi penktaja diena...
Taciau buvo sestoji diena.
- Tu esi ismintinga, nes is toli viska matai, - vel prabyla jaunuolis. - Taciau tu nepazisti Meiles. Jei nebutu buve sestosios dienos, nebutu zmogaus, varis visuomet butu varis, o svinas - svinas. Kiekvienas turi savaja Asmenine Legenda, tai tiesa, taciau viena diena toji Asmenine Legenda buna ivykdyta. Tuomet reikia tapti kazkuo geresniu ir tureti nauja Asmenine Legenda - iki Pasaulio Siela is tikruju taps visa apimanciu vieniu.
Saule susimasto ir ima dar skaisciau spindeti. Vejas, kuriam sis pokalbis patinka, taip pat papucia smarkiau, kad Saule neakintu jaunuolio.
- Tam yra Alchemija, - sako sis. - Kad kiekvienas zmogus ieskotu ir rastu savaji lobi, o po to stengtusi buti geresnis nei buvo ankstesniame gyvenime. Svinas bus atlikes savo vaidmeni, kada pasauliui nebereikes svino; ir tuomet jis tures virsti auksu.
Alchemikams pavyksta padaryti sia transformacija. Jie mums parodo, kad kai stengiesi buti geresnis nei esi, viskas aplinkui tobuleja.
- O kodel tu sakai, kad as nepazistu Meiles? - klausia Saule.
- Nes Meiles esme nera nei buti nekintama kaip dykuma, nei lekti per pasauli kaip vejas, nei ziureti kaip tu i viska is toli. Meile - tai jega, keicianti ir tobulinanti Pasaulio Siela. Kai as i Pasaulio Siela pazvelgiau pirmaji karta, man pasirode, kad ji tobula. Veliau supratau, kad ji - visko, kas sukurta, atspindys, kad ji taip pat turi savo karus ir savo aistras. Mes maitiname Pasaulio Siela, ir Zeme, kurioje gyvename, bus geresne arba blogesne priklausomai nuo to, geresni ar blogesni busime mes. Stai cia ir pasireiskia Meiles jega, nes myledami visuomet stengiames buti geresni negu esame.
- Ko tu lauki is manes? - klausia Saule.
- Kad padetum man pasiversti veju, - atsako jaunuolis.
- Gamta mane pazista kaip visu ismintingiausia kurini, - sako Saule, taciau as nezinau, kaip tave paversti veju.
- I ka tuomet man kreiptis?
Saule valandele tyli. Ju klausosi vejas, kuris netrukus apskelbs visam pasauliui, kad jos ismintis ribota. Taciau issisukti nuo sio Pasaulio Kalba kalbancio jaunuolio ji negali.
- Eik pas visa parasiusiaja Ranka, - taria Saule.

Vejas suukia is pasitenkinimo ir pusteli smarkiau negu bet kada. Is smelio israunamos palapines, nuo saitu nutruksta gyvuliai. Zmones ant uolos kabinasi vienas i kita, kad nebutu nunesti.
Tuomet jaunuolis pasisuka i visa parasiusiaja Ranka. Ir, nespejes istarti ne zodzio, pajunta, kaip nusciuva Pasaulis. Taip pat nusciuva ir jis.
Sirdi uzplusta meile, ir jis pradeda melstis. Tai malda, kokios dar niekad nera kalbejes, - malda be zodziu, be jokiu prasymu. Jis nedekoja, kad surado ganyklu savo avims, kad pardave daugiau kristolo; jis nemaldauja, kad jo isrinktoji sulauktu jo sugriztant. Is isigalejusios tylos jis suvokia, kad dykuma, vejas, saule taip pat iesko sios Rankos parasytu zenklu, kad jie taip pat nori matyti jiems nubreztus kelius ir isgirsti, kas buvo isgraviruota ant vieno paprasto smaragdo. Jis zino, kad tie isbarstyti po Zeme ir Erdve zenklai is paziuros lyg ir neturi jokios reiksmes ir atrodo atsirade be priezasties ir kad nei dykuma, nei vejai, nei saules, nei zmones nezino, del ko jie buvo sukurti. Taciau toji Ranka - ji visam tam turi priezasti, ir tik ji viena sugeba daryti stebuklus, paversti vandenynus dykumomis ir zmones vejais. Nes tik ji viena supranta auksciausiaji sumanyma, stumianti Pasauli prie tasko, kada sesios kurimo dienos pavirs Didziuoju Kuriniu.

Ir jaunuolis pasineria Pasaulio Sielon ir mato, kad Pasaulio Siela - tai Dievo Sielos dalis, ir mato, kad Dievo Siela - tai jo paties siela.
Ir kad nuo siol jis gali daryti stebuklus.

Samumas ta diena pucia taip, kaip dar niekada nebuvo putes. Karta po kartos arabai pasakos legenda apie veju pasivertusi jaunuoli, kuris, drasiai stodamas pries vieno is svarbiausiu karo vadu galybe, vos nesugrioves stovyklos.

Samumui nurimus, visu zvilgsniai nukrypsta i ta vieta, kurioje buvo jaunuolis. Jo ten nera. Jis stovi greta beveik visiskai uzpustyto sargybinio, saugojancio kita stovyklos pakrasti.
Vyrai isgasdinti burtu. Taciau du zmones sypsosi. Tai Alchemikas, surades tikra savo pasekeja, ir vyriausiasis vadas - nes sis pasekejas ka tik patvirtino Dievo slove.
Kita diena vadas atsisveikina su jaunuoliu ir Alchemiku ir paskiria jiems palyda, keliausiancia su jais tiek, kiek jie pageidaus.

*
Jie joja visa diena. Vakarejant pasiekia krikscioniu koptu vienuolyna. Alchemikas pasiuncia atgal palyda ir nulipa nuo arklio.
- Nuo sios vietos tu keliausi vienas, - sako jis. - Iki piramidziu tik trys valandos kelio.
- Aciu, - padekoja jaunuolis. - Jus mane ismokete Pasaulio Kalbos.
- As tik priminiau tai, ka tu jau zinojai.
Alchemikas pasibeldzia i vienuolyno duris. Jas atidaro juodai apsirenges vienuolis. Juodu trumpai pasikalba, po to Alchemikas isiveda jaunuoli vidun.
- As jo paprasiau, kad leistu truputi pasinaudoti virtuve, - paaiskina.
Visi trys ieina vienuolyno virtuven. Alchemikas uzkuria ugni; vienuolis atnesa gabaleli svino, ir Alchemikas ideda ji i gelezini indeli lydyti. Svinui suskystejus, is krepsio issitraukia ta idomuji geltono stiklo kiausini, atkrapsto nuo jo beveik permatoma trupineli, aplipdo ji vasku ir imeta i suskystejusio svino indeli. Misinys pasidaro raudonas kaip kraujas. Tuomet Alchemikas nukelia indeli nuo ugnies ir pradeda ausinti. Belaukdamas su vienuoliu snekuciuojasi apie genciu kara.
- Tas karas tesis ilgai, - sako jis vienuoliui.
Sis del to nepatenkintas. Jau seniai is Gizos, nesulaukdami konflikto pabaigos, negali pajudeti karavanai.
- Taciau tebunie ivykdyta Dievo valia, - atsidusta vienuolis.
- Tebunie, - atsiliepia Alchemikas.
Kai indelis atvesta, vienuolis ir vaikinas susizaveje mato: jo viduje atsirado sustingusio metalo skritulys, bet tai nebe svinas. Tai - auksas.
- Ar as viena diena galesiu to ismokti? - klausia vaikinas.
- Tai mano Asmenine Legenda, o ne tavoji, - atsako Alchemikas, - bet as norejau tau parodyti, kad tai imanoma.
Jie grizta prie vienuolyno duru. Ten Alchemikas padalina aukso diska i keturias dalis.
- Cia jums, - taria jis, iteikdamas viena gabala vienuoliui. - Uz jusu didziadvasiskuma, rodoma keliauninkams.
- Si padeka gerokai virsija mano didziadvasiskuma,- sutrinka vienuolis.
- Nekalbekite taip. Jus gali isgirsti gyvenimas ir kita syki duoti maziau.
Tada jis prieina prie jaunuolio.
- O cia tau. Uz auksa, kuris liko karo vado rankose.
Jaunuolis nori papriestarauti, kad tai kur kas daugiau, nei jis prarado. Taciau kadangi girdejo, kaip Alchemikas sudraude vienuoli, susilaiko ir patyli.
- Sita dalis man, - sako Alchemikas. - Griztant vel teks keliauti per dykuma, o karas tarp genciu dar nesibaiges.
Tada jis paima ketvirtaji gabala ir vel duoda vienuoliui.
- Tas gabalas - taip pat siam vaikinui. Tuo atveju, jeigu jam jo prireiks.
- Bet as keliauju ieskoti lobio, - nustemba jaunuolis. - Ir dabar esu nebetoli nuo jo.
- Taip, as visiskai tikras, kad tu ji rasi, - atsako Alchemikas.
- Tuomet kam si papildoma dalis?
- Kelioneje tu jau du kartus praradai savo uzdirbtus pinigus: per vagi ir per karo vada. Esu senas, prietaringas arabas, tikintis savo salies patarlemis. O viena ju sako: "Tai, kas atsitiko karta, gali nebeatsitikti niekuomet. Taciau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir treciaji".
Juodu vel seda ant zirgu.

- Noreciau tau papasakoti viena istorija apie sapnus,- prabyla Alchemikas.
Jaunuolis prijoja arciau.
- Senoves Romoje imperatoriaus Tiberijaus laikais gyveno vienas geras zmogus, kuris turejo du sunus. Pirmasis tapo kariskiu ir buvo pasiustas itolima imperijos provincija. Antrasis buvo poetas ir savo puikiomis eilemis garbino Roma.
Viena nakti tevas susapnavo sapna. Jam pasirode angelas ir pasake, kad vieno is jo sunu zodziai taps garsus visame pasaulyje ir bus kartojami ateinanciu kartu. Senasis zmogus nubudo verkdamas is dziaugsmo, kad patyre apreiskima, del kurio kiekvienas tevas galetu didziuotis, ir kad gyvenimas jam toks dosnus.
Netrukus senelis zuvo gelbedamas vaika, ant kurio vos neuzvaziavo karieta. Kadangi buvo dorai ir teisingai nugyvenes savo amziu, pateko tiesiai i dangu ir ten sutiko sapne pasirodziusi angela.
- Tu buvai geras zmogus, - pasake angelas. - Gyvenai su meile ir numirei su garbe. Siandien as galiu ivykdyti bet kuri tavo nora.
- Gyvenimas man taip pat buvo geras, - atsako senelis - Kai tu pasirodei sapne, as supratau, kad ivertintos visos mano pastangos. Nes mano sunaus eiles liks ateinanciuju amziu zmoniu sirdyse. As neturiu ko prasyti sau; taciau kiekvienas tevas didziuotusi regedamas, kaip isgarsejo tas, kuriuo rupinosi vaikysteje ir kuri moke jaunysteje. Noreciau pamatyti, kaip tolimoje ateityje bus tariami mano sunaus zodziai.
Angelas paliete senuko peti, ir juodu atsidure tolimoje ateityje. Priesais juos plytejo didziule aikste, kur tukstanciai zmoniu kalbejo kazkokia keista kalba.
Senasis zmogus apsiverke is dziaugsmo.
- As zinojau, kad mano sunaus eiles puikios ir nemirtingos. Gal galetum man pasakyti, kokia jo poema sie zmones deklamuoja?
Tuomet angelas maloniai prisiartino prie jo, ir juodu susedo ant vieno is tos didziules aikstes suoleliu.
- Tavo sunaus, poeto, eiles buvo labai megstamos Romoje, - sako angelas. - Visi jas mokejo ir jomis dziaugesi. Taciau pasibaigus Tiberijaus viespatavimui jos buvo pamirstos. Zodzius, kuriuos kartoja sie zmones, istare tavo antrasis sunus kareivis.
Senukas nustebes paziurejo i angela.
- Tavo sunus isvyko tarnauti i tolima provincija ir tapo simtininku. Jis irgi buvo geras ir teisingas zmogus. Karta susirgo ir jau visai prie mirties buvo vienas jo tarnu. Tavo sunus, isgirdes apie visus ligonius isgydanti Mokytoja, isejo jo ieskoti. Daug dienu keliaves, jis suprato, kad jo ieskomasis yra Dievo Sunus. Jis sutiko jo isgydytu zmoniu, susipazino su jo mokymu ir, likdamas tikru romenu simtininku, perejo i jo tikejima. Pagaliau viena grazu ryta jis atkeliavo pas Mokytoja ir jam papasakojo, kad sergas vienas jo tarnas. Mokytojas pareiske esas pasirenges eiti pas ji. Taciau simtininkas buvo itikejes zmogus ir, aplinkui keliantis ligoniams, ziuredamas Mokytojui i akis, suprato tikrai stovis priesais Dievo Sunu.
- Stai tavo sunaus zodziai, - tare angelas senukui.- Zodziai, kuriuos jis tuomet pasake Mokytojui ir kurie niekuomet nebuvo pamirsti: "Viespatie, nesu vertas, kad uzeitum po mano stogu. Bet tark zodi, ir tepasveiksta mano tarnas".

Alchemikas suragina savo zirga.
- Nors ir ka veiktu sioje zemeje zmogus, - sako jis,- pasaulio Istorijoje jis visuomet vaidina pagrindini vaidmeni. Nors paprastai pats nieko apie tai nezino.
Jaunuolis nusisypso. Jis niekuomet neisivaizdavo, kad toks svarbus gali buti piemens gyvenimas.
- Sudiev, - istaria Alchemikas.
- Sudiev, - atsako jis.

*
Daugiau kaip pora valandu jaunuolis pamazu joja per dykuma, stengdamasis atidziai klausytis, ka kalba sirdis. Tai ji jam turi nurodyti tikslia vieta, kur slypi jo lobis.
- Kur bus tavasis lobis, ten bus ir tavo sirdis, - sake Alchemikas.
Taciau jo sirdis kalba apie kitka. Didziuodamasi ji pasakoja apie piemeni, palikusi savo avis ir iskeliavusi ten, kur ji kviete dukart susapnuota svajone. Apie Asmenine Legenda ir visus vyrus, padariusius ta pati - pasipriesinusius savo epochu zmonems, ju idejoms ir prietarams ir isejusius ieskoti tolimu zemiu ar graziu moteru. Visa laika ji jam sneka apie atradimus, apie knygas ir didelius sukretimus.
Ir stai tuomet, kai jis pradeda kilti i viena kopa, tiktai ta akimirka, sirdis jam susnabzda ausin: "Isidemek vieta, kurioje verksi: ten esu as, ten yra tavasis lobis".
Jis neskubedamas kyla i kopos virsune. Zvaigzdetas dangus vel nutviekstas menulio pilnaties: jie keliavo istisa menesi. Menulis apsviecia ir kopa; seseliu zaismas pavercia dykuma vilnijancia jura ir pazadina jaunuolio prisiminimus apie ta diena, kai jis atleido savo arklio apynasri ir dave Alchemikui jo lauktaji zenkla. Menesiena uzliejo dykumos tyla... Ir ta ilga kelia, kuriuo keliauja vyrai - lobiu ieskotojai.
Kai po keliu minuciu jaunuolis sustoja kopos virsuneje, jam tarytum apsivercia sirdis. Priesais ji dunkso milziniskos, didingos, menulio pilnaties ir dykumos balcio apsviestos Egipto piramides.
Jis parklumpa ant keliu ir verkia. Jis dekoja Dievui uz patiketa jam Asmenine Legenda, uz susitikima su karaliumi, pardaveju, su anglu ir Alchemiku. O labiausiai - uz susitikima su dykumos moterimi, padejusia jam suprasti, kad Meile negali zmogaus nutolinti nuo jo Asmenines Legendos,
Visi piramidziu amziai is savo aukstybiu stebi stovintiji ju papedeje. Noredamas dabar jis galetu grizti oazen, vesti Fatima ir gyventi kaip paprastas aviu piemuo. Nes juk gyvena dykumoje Alchemikas, nors ir supranta Pasaulio Kalba ir moka svina paversti auksu. Savo moksla ir mena rodyti nebutina. Keliaudamas Asmenines Legendos keliu, jis suzinojo viska, ka reikia zinoti, ir patyre viska, ka buvo svajojes patirti.
Taciau dabar jis atejo prie savojo lobio, o bet kuris darbas uzsibaigia tada, kai pasiekiamas tikslas. Jis verke cia, sios kopos virsuneje... Jaunuolis pazvelgia zemen ir mato, kad ten, kur krito jo asaros, ropoja skarabejus. Per laika, praleista dykumoje, jis suzinojo, kad Egipte skarabejai - Dievo simboliai.
Tai dar vienas zenklas. Jis ima kasti smeli ir nejuciom prisimena kristolo pardaveja. Net visa gyvenima kraudamas kruvon akmenis, niekas niekuomet neistengs tureti piramides savo darze.
Visa nakti jaunuolis kasa zenklu nurodyta vieta, bet nieko neranda. Is piramidziu aukstumos ji stebi tylintys amziai. Taciau vaikinas nepasiduoda. Kasa ir kasa nesustodamas, grumdamasis su veju, kuris daugybe sykiu vis is naujo smeliu uzpusto duobe. Pavargsta rankos, galiausiai jis jas susizeidzia, bet savo sirdimi tiketi nepaliauna. O sirdis jam sake kasti ten, kur bus kritusios jo asaros.
Staiga, bandydamas isversti kelis pasitaikiusius akmenis, jis isgirsta zingsnius. Is nugaru apsviesti menulio, prie jo artinasi keletas vyru. Jis nemato nei ju akiu, nei veidu.
- Ka tu cia veiki? - klausia vienas priejes.
Jaunuolis tyli. Taciau ji apima baime. Jis turi atkasti lobi - del jo ir bijo.
- Mes - karo pabegeliai, - pareiskia antrasis. - Noretume zinoti, ka cia slepi. Mums reikalingi pinigai.
- As nieko neslepiu, - atsako jaunuolis.
Taciau vienas vyru ciumpa ji uz ranku ir istraukia is duobes. Kitas ima kratyti jo kisenes. Ir aptinka aukso gabala.
- Jis turi aukso, - sukteli uzpuolikas.
Kratytojo veida apsviecia menesiena, ir jo akyse jaunuolis regi mirti.
- Dar turi buti aukso, paslepto zemej, - atsiliepia kitas.
Ir vercia ji kasti toliau. Kai vaikinas vis nieko neranda, pradeda musti. Musa ilgai, iki pasirodo pirmieji saules spinduliai. Vaikino drabuziai virte skarmalais, ir jis jaucia artejant mirti.
"Ko verti pinigai, jei reikia mirti? Retai kada pinigai isgelbsti gyvybe", - sake Alchemikas.
- As ieskau lobio, - pagaliau prisipazista jis.
Ir sutinusiomis nuo smugiu lupomis uzpuolikams papasakoja, kaip dukart is eiles susapnaves, jog netoli Egipto piramidziu esas pasleptas lobis.
Tas, kuris atrodo kaip vadas, valandele patyli. Paskui savo draugams taria:
- Galite ji paleisti. Nieko daugiau jis neturi. Ta auksa tikriausiai bus pavoges.
Jaunuolis griuva veidu i smeli. Gaujos vado akys iesko jo akiu. Taciau jaunuolis ziuri i piramides.
- Einam is cia, - kreipiasi vadas i savo bendrininkus.
Tada atsigrezia i jaunuoli.
- Siandien tu nemirsi, - pareiskia jam. - Tu gyvensi ir nuo siol suprasi, kad nevalia buti tokiam kvailam. Cia, lygiai toje pacioje vietoje, kur tu stovi, beveik pries dvejus metus as taip pat du kartus susapnavau ta pati sapna. Sapnavau, kad turiu keliauti i Ispanija, susirasti baznycios griuvesius, kuriuose daznai nakvoja uzklyde piemenys su avimis ir kur zakristijoje auga jovaras; ir kad pakases zeme po tuo jovaru, rasiu paslepta lobi. Taciau as ne toks kvailas, jog keliauciau per visa dykuma vien todel, kad du kartus susapnavau kazkoki sapna.
Po to jie nueina.
Jaunuolis sunkiai atsistoja ir dar syki pazvelgia i piramides. Piramides jam sypsosi, ir jis, sirdyje dziaugdamasis, taip pat sypsosi joms.
Jis rado lobi.

Epilogas
Jo vardas Santjagas. Jis ateina i maza apleista baznytele jau beveik sutemus. Zakristijoje tebeauga jovaras, ir pro igriuvusi stoga matyti zvaigzdes. Jis prisimena, kaip syki buvo atejes cia su savo avimis ir praleides ramia nakti, per kuria susapnavo viena sapna.
Dabar jis cia be savo bandos. Tik su kastuvu rankose.
Vaikinas ilgai ziuri i dangu. Paskui is kelionmaisio issitraukia buteli ir atsigeria vyno. Jis prisimena nakti dykumoje, kai taip pat ziurejo i dangu ir gere vyna su Alchemiku. Jis masto apie savo klajones ir apie tai, kaip keistai Dievas jam parode lobi. Jeigu nebutu patikejes pasikartojusiais sapnais, nebutu sutikes cigones nei karaliaus, nei vagies, nei... "Sarasas tikrai ilgas taciau kelias buvo nuzymetas zenklais, ir as negalejau pasiklysti", - pagalvoja jis.
Nejuciomis uzsnusta, o kai nubunda, saule jau labai aukstai. Tuomet ima kasti zeme po jovaru.
"Senasis burtininke, tu viska zinojai! Net palikai man aukso, kad galeciau grizti prie sios baznycios. Vienuolis gardziai pasijuoke, kai vel atsiradau skarmaluotas. Negi tu negalejai manes bent kiek patausoti?"
Ir girdi jam atsakant veja: "Ne. Jei buciau tau tai pasakes, nebutum pamates piramidziu. Jos labai grazios... ar tau taip neatrodo?"
Tai Alchemiko balsas. Jis nusisypso ir kasa toliau. Po pusvalandzio kastuvas atsimusa i kazka kieta. Po valandos jis sedi priesais skrynele, pilna senu auksiniu ispanisku monetu. Taip pat ten yra brangiuju akmenu, auksiniu kaukiu su baltomis ir raudonomis plunksnomis, akmeniniu, inkrustuotu deimantais dievuku. Vieno, seniai salies uzmirsto karo grobio liekanos, apie kurias grobikas nepasirupino pranesti savo ipediniams.
Jis issitraukia is kelionmaisio Urima ir Tumima. Siais akmenukais pasinaudojo tik vieninteli karta, viena ryta turgaus aiksteje. Gyvenimas ir kelias visuomet buvo pilni zenklu.
Jis atsargiai ideda Urima ir Tumima i aukso skrynele. Siedu akmenys - taip pat jo lobio dalis, nes primena jam apie senaji karaliu, kurio jis daugiau niekad nesutiks.
"Is tiesu, gyvenimas dosnus tiems, kurie gyvena savo Asmenine Legenda", - masto vaikinas.
Ir tuomet atsimena turis nueiti i Tarifa ir atiduoti sio radinio desimtaji dali cigonei. "Kokie gudrus tie cigonai!" - nusistebi jis. Gal todel, kad jie tiek daug keliauja.
Taciau vel ima pusti vejas. Tai Levanto - Afrikos vejas. Tik sisyk jis neatpucia nei dykumos kvapo, nei mauru uzpuolimo gresmes. Vietoje ju jis atnesa gerai jam pazistama aromata ir svelniai, labai svelniai atskriejusio ir jo lupas palietusio bucinio garsa.
Vaikinas nusisypso. Tai pirmas jos pabuciavimas.
- As cia, Fatima, - susnibzda jis.

------------------------------------------------------------------


--------------




marvas | 10-22 15:02
Man patiko. Buvau arti to žodžio, kuriuo turi but viskas pasakyta, tik gaila aplinkiniai nesuprato ir ishvežė mane i beprotnamį, tai va linkejimai beja visiems alchemikams iš ten.

~pudra~ | 10-22 15:04
skajciau sia knyga. :>

[-.-] ~pudra~ [-.-]

keptuwia | 10-22 15:27
nereali knygaŠirdis~

bet si knyga tai tik seselis Mazojo princoMyliu~

AnGeLiuNis | 10-22 15:27
"Vaikinas nusisypso. Tai pirmas jos pabuciavimas."
Drovus tik tiek pastebejau.. stengsiuos ja perskaijtyt.. wisa.. kadanors.. arba ja perskaijtysi ma tiu.. Drovus

marvas | 10-22 15:34
MirktdealMirkt

AnGeLiuNis | 10-22 15:43
Apkabinimas~

staciai_kva | 10-23 20:17
vai... neskaiciau... ir daba nepaskaiciau... bo reik nd daryt. Mirkt

ok, paskaitysim veliau biska Drovus

amareta | 01-01 16:59
najs Angelas~

*Darkness_girl | 01-14 22:33
Puse paskaiciau Taip Lb jau daug cia Nustebęs

bitebeata | 01-18 08:29
gera knyga, o kas dar kokiu Paulo Coelho knygu, nes as dar kelias skaiciau, taciau man jos pasirode ganetinai sh... lyginant su "Alchemiku" Šypsena

*Yours*Darknes* | 01-18 20:57
Suzavejo mane ta knyga,bet pastaruoju metu ju neskaitau,nes stinga laiko,bet kam as cia pasakoju. Nekaltas

marvas | 01-18 21:21
*Darkness_girl, vyliuosi aplankė šilti estetiniai išgyvenimai paskaičiusTaip

marvas | 01-18 21:29
bitebeata, del kitu Paulio knygų nieko negaliu teigti, neskaičiau.
paklausius tavęs, sugalvojau, kad gal jis kokį ***ą išgyvęno tuo metų, kai parašė savo ***inasias knygas.

marvas | 01-19 00:03
*Yours*Darknes* pasakok ir visada būsi išklausyta. Tikrai gerai yra, manau, tai, jog esi užimta, o jei užimta darbu, tai dar ir apdovanota poilsiu.

kutvelyte | 01-21 23:28
P. Coelho "Vienuolika minuciu"... va cia tai knyga..

gurmane | 01-25 00:14
nesakyk kad visą čia sudėjai...




"vienuolika minučių" ir man patiko


Komentuoti gali tik užsiregistravę lankytojai. Užsiregistruokite, arba jei esate užsiregistravęs, prisijunkite.

Visa "Banga.lt" klubuose ir forumuose paskelbta draudžiama informacija bus šalinama, o duomenys apie asmenis, paskelbusius tokią informaciją gali būti perduodami Lietuvos Respublikos specialiosioms tarnyboms.

Pastebėjusius draudžiamą informaciją "Banga.lt" klubuose ir forumuose, prašome informuoti apie tai portalo redakciją el. paštu banga@banga.lt


marvas

Blogas senbuvis

Apie
Dienoraščiai
Pradėtos temos klubuose

Veiksmai

Rašyti privačią žinutę
Įtraukti į adresų knygelę
Dienoraščio prenumerata
Klubų žinučių prenumerata
Į garbės pakylą
Ant gėdos stulpo
Kiti Banga.lt vartotojai

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: pasaka

Prisijungę draugai

Visi draugai

© UAB „Tipro Group“. Visos teisės saugomos | banga@banga.lt | Reklama portale - reklama (ETA) tipro.lt